— Valanda? — sudejavo Semas. — Mes turime tuoj pat jį surasti.
— Palauk! — riktelėjo Aragornas, — reikia pasidalinti į grupes. Stok!
Bet niekas neklausė pėdsekio. Semas lėkė pirmas, o Meris ir Pipinas paknopstomis bėgo palei upės krantą, šaukdami "Frodai! Frodai!" Legolasas ir Gimlis taip pat dingo miške.
Aragornas šoko paskui Semą, šaukdamas Boromirui:
— Boromirai! Aš nežinau, ką tu ten pasakei ar padarei Frodui, bet dabar padėk! Pasivyk tuos du jaunus hobitus ir saugok juos. Jeigu rasi Frodą ar bent jo pėdsakus, ateik į šitą vietą. Aš greit grįšiu!
Boromiras nuskubėjo paskui Merį su Pipinu, o Aragornas į kalvą. Jis pasivijo Semą nedidelėje laukymėlėje, apaugusioje šermukšniais. Sunkiai kvėpuodamas Semas gręžiojosi aplinkui, žiūrėdamas į Tol Brandirą, lyg Frodas būtų galėjęs ten užlėkti su sparnais.
— Eime kartu, Semai, — pasakė Aragornas. — Mums negalima išsiskirti. Jaučia mano širdis, jog Frodas pasuko aukštyn į Amon Heną. Reikia pažiūrėti! Greičiau!
Semas bėgo, kiek tik nešė jo trumpos kojytės, bet greitai atsiliko ir pametė pėdsekį iš akių. Semas stabtelėjo, atsiduso ir pliaukštelėjo sau ranka per galvą:
— Na, Semai Gemdži, — garsiai tarė jis pats sau, — tau nėra ko rungtis su šitais ilgakojais. Jei kojos nepadeda, naudok galvą. Jeigu Boromiras nemelavo, tai jis išgąsdino Frodą, ir šeimininkas nusprendė keliauti iš karto. Kur? Į rytus. Be Semo? Taip, be Semo. Žiauru, labai žiauru.
Semas sukūkčiojo, bet staiga ryžtingai nusibraukė ašaras:
— Galvok, Gemdži, galvok, — prisakė sau Semas. — Kur yra Mordoras? Už Upės, vadinasi, šeimininkui reikės valties, nes skraidyti jis dar nemoka. Na, Semai, dumk žaibu prie kranto, gal dar suspėsi!
Semas apsisuko ir nuskuodė taku žemyn. Jis parkrito, iki kraujo nusidraskė kelius, greitai pašoko ir nubėgo toliau. Atsidūręs prie kranto, Semas apsižvalgė ir nustebės išpūtė akis. Į vandenį lėtai slinko tuščia valtis. Šaukdamas Semas pasileido per žole.
— Aš irgi, misteri Frodai! Aš irgi! — sustaugė Semas ir atsispyrės šoko į valtį. Deja, jis neapskaičiavo ir pūkštelėjo upėn. Srovė pagavo jį, ir garbanota galva paniro po vandeniu.
Iš valties pasigirdo išgąstingas riksmas, prakeiksmai, paskui irklai ėmė patys mojuoti, ir valtis greitai priplaukė prie tos vietos, kur paniro Semas. Frodas pasilenkė iš valties ir sugriebė Semą už plaukų.
— Ramiai, Semai, ramiai, — pasakė Frodas, — kibkis man į ranką.
— Gelbėkit, misteri Frodai, — burbuliavo Semas, — aš nuskendau. Nematau jūsų rankos.
— Štai ji, štai, — Frodas paplekšnojo ranka Šernui per petį, ir tas nedelsdamas jos įsitvėrė. — Nesiblaškyk, o laikykis už borto, nes man reikia irkluoti.
Po poros grybšnių valtis vėl stuktelėjo į krantą. Frodas nusiėmė Žiedą ir išlipo.
— Iš visų stulbinančių nesusipratimų tu esi pats blogiausias, Semai, — tarė jis neva pykdamas.
— Oi, misteri Frodai, tai beširdiška, — atsakė drebėdamas Šernas. — Ką gi jūs būtumėte daręs, jeigu Semas nebūtų suspėjęs?
— Būčiau ramiai keliavęs savo keliu.
— Ramiai! — pasipiktino Semas. — Palikęs visus, o svarbiausia — mane. O jeigu kas nors atsitiks? Ne, pone, taip nebus, to aš nepakęsiu.
— Nepakęsi? O kaip aš pakęsiu, jeigu tu. kelionėje žūsi? Juk aš į Mordorą einu, į Mordorą, — tarė Frodas.
— Suprantu, kad į Mordorą. Bet ir į Mordorą galima eiti kartu.
— Paklausyk, Semai, — spyrėsi Frodas, — tuoj atbėgs mūsiškiai, ir prasidės begaliniai ginčai. O man būtinai reikia eiti, nes čia yra vienintelė viltis.
— Eiti vienam ne viltis, o pražūtis, — nė per nago juodymą nenusileido Semas. — Arba einame abu, arba neina niekas. Aš tuoj prakiurdysiu visas valtis.
Dėkingumas apėmė Frodą, ir jis nusijuokė.
— Bent vieną jau palik. Mums dar jos prireiks. Pala pala, bet kurgi tavo daiktai?
— Tik sekundę, pone, ir aš tuoj atsinešiu, — stryktelėjo Semas ir kaip zuikis nukūrė į aikštele, prie daiktu krūvos. Iš ten jis ištraukė antklodę, šiek tiek maisto ir parlėkė atgal.
Atsistūmęs nuo kranto, Frodas pasakė:
— Vadinasi, keliauti vienam neišdegė. Tačiau aš esu patenkintas, Semai, nežinau, kodėl, bet patenkintas ir laimingas, nors nežinia, kas laukia priekyje. Matyt, mums jau buvo lemta likti kartu iki galo. Reikia tikėtis, jog Platžengys apsaugos kitus mūsų keliondraugius, kurių, ko gero, jau nebepamatysime.
— Kas žino, misteri Frodai, kas žino...
Du hobitai plaukė į rytus. Frodas įnirtingai irklavo, bet Didžioji Upė nešė lengvą valtelę nuo vakarinio kranto prie Tol Brandiro uolų. Didžiųjų krioklių staugimas artėjo. Semas kiek galėdamas padėjo šeimininkui, bet vis dėlto lėtai, labai lėtai hobitai perkirto galingąjį Anduiną.
Pagaliau jie pasiekė pietinius miškingojo Amon Laso krantus ir, iškraustė valtį, paslėpė ją už didelės uolos. Tada užsimetė ryšulius ant pečių ir nedelsdami ėmėsi ieškoti tako, kuris per Emyn Mulo kalvas turėjo juos nuvesti į Tamsos ir Šešėlių Šalį.
Antrasis metraštis, pavadintas DVI TVIRTOVĖS, aprašo kraštą, esantį tarp dviejų, galingų tvirtovių: Sarumano citadelės Orthanko ir Minas Morgulo bokšto, kuris saugo slaptą įėjimą į Mordorą. Metraštis pasakoja apie įvairias kliūtis ir pavojus, ištikusius dabar jau iširusią Žiedo Broliją iki Didžiosios Tamsos atėjimo.
Apie paskutinę kovą su Tamsa ir Žiedo Nešėjo misijos pabaigą pasakoja trečiasis metraštis KARALIAUS SUGRĮŽIMAS.