— Ar tu įžiūri kokius ženklus ant jo? — paklausė Gendalfas.
— Ne, — tarė Frodas, — jis absoliučiai glotnus ir lygus, be jokio įbrėžimo.
— Tai žiūrėk!
Didžiuliam Frodo nustebimui ir sielvartui, burtininkas sviedė Žiedą į žėruojančio židinio kampą. Frodas riktelėjo ir čiupo žnyples, bet Gendalfas jį sustabdė.
— Palauk, — liepė jis, metęs į Frodą žvilgsnį iš po savo gauruotų antakių.
Žiedas nesilydė. Po kurio laiko Gendalfas pakilo, iš lauko pusės užvėrė langines ir užtraukė užuolaidas. Kambarys tapo tylus ir tamsus ir tik Šerno žirklių čeksėjimas girdėjosi iš sodo. Burtininkas atidžiai žiūrėjo į ugnį, paskui pasilenkė, žnyplėmis suspaudė Žiedą, vikriai jį ištraukė iš židinio ir iš karto pasidėjo ant delno. Frodas sulaikė kvapą.
— Jis visai šaltas, — paskelbė Gendalfas, — paimk jį.
Frodo delnai sudrebėjo nuo netikėto svorio.
— Pakelk! — liepė Gendalfas, — ir atidžiai apžiūrėk!
Frodas įsižiūrėjo ir pamatė plonas, plonesnes už plunksnos linijas, iškaltas išorinėje ir vidinėje Žiedo pusėje. Jos aštriai ir skaisčiai spindėjo ir atrodė kaip tolimas, lyg iš giliausios gelmės išsiliejęs raštas.
— Aš nemoku perskaityti šių ugninių raidžių, — drebančiu balsu sušnibždėjo Frodas.
— Tu nemoki, — tarė Gendalfas, — bet užtat aš moku. Šios raidės yra senosios elfų raidės, bet jos parašytos Mordoro kalba!
— Šia kalba aš čia dabar nekalbėsiu, o išvertus į Bendrąją kalbą, skambėtų maždaug taip:
Čia tik keturios eilutės iš vieniems elfams žinomo užkeikimo:
Gendalfas patylėjo ir lėtai tarė:
— Tai yra Visagalis Žiedas, Vienas Žiedas, kuris valdo visus kitus. Tai yra Vienas Žiedas, kurį Priešas pametė prieš daug amžių, tuo susilpnindamas savo jėgą. Priešas labai nori, tačiau jis neprivalo atgauti Žiedo!
Frodas sėdėjo tyliai ir nejudėdamas. Baimė apgaubė jį lyg juodas debesis, kylantis iš Rytų.
— Žiedas, Žiedas, — sumikčiojo hobitas, — kaip, kaip jis atsidūrė pas mane?
— Ak, — atsiduso Gendalfas, — tai labai ilga istorija. Prasidėjo ji Juodaisiais Metais, kuriuos prisimena tik didžiausi Išminčiai. Jeigu aš tau pasakočiau viską nuo pradžios, tai mes čia sėdėtume tol, kol pavasarį pakeistų žiema. Bet praėjusią naktį aš papasakojau tau apie Sauroną Didįjį, Juodąjį Lordą. Gandai, kuriuos buvai girdėjęs, teisybė — jis vėl pakilo, paliko Gūdžiąją Girią ir grįžo į savo senąją tvirtovę — Juodąją Mordoro Tvirtovę. Šį vardą net hobitai yra girdėję, kaip senųjų legendų šešėlį, skleidžiantį tamsą ir baimę. Po sutriuškinimo šešėlis visada įgydavo kitą formą ir vėlei iškildavo.
— Norėčiau, kad nors dabar to neatsitiktų, — pasakė Frodas.
— Ir aš norėčiau, — pritarė Gendalfas, — mes negalime pasirinkti likimo, Frodai, tačiau dar turime laiko, nors jis jau baigia išsekti. Priešas darosi vis stipresnis ir stipresnis. Aš manau, jo planai dar nėra subrendę, bet jie jau bręsta. Mes turime jį aplenkti, aplenkti bet kokia kaina, nors ir gyvybės. Priešas labai stiprus, bet norint palaužti pasipriešinimą, įveikti gynybą ir paskandinti Viduržemį Tamsoje, jam trūksta vieno dalyko. Trūksta Vieno Žiedo. Trūksta Visagalio Žiedo!
Tris garbingiausius Žiedus elfai paslėpė nuo jo, ir Saurono ranka niekada nepalies ir nesuteps jų. Septynis valdė nykštukai, tačiau tris Priešas susigrąžino, o kitus sunaikino drakonai. Devynis Sauronas išdalino žmonėms, geriems ir galingiems, ir taip pavergė juos. Seniai jie nusilenkė prieš Sauroną ir tapo Žiedo Šmėklomis, šešėliais po didžiuoju šešėliu, jo baisiausiais tarnais. Labai seniai... labai seniai niekas nematė Devyneto. Nors kas žino? Šešėlis auga, galbūt pasirodys ir jie, Devynetas Šmėklų. Bet nekalbėkime apie juos daugiau tokį malonų rytą.
Taigi Devynis Žiedus jis pavergė sau. Likę iš Septynių saugomi Mordore. Trys yra saugiai paslėpti, tačiau Priešo jie nedomina. Jam reikia Visagalio Žiedo, jo nukalto Žiedo, į kurį Sauronas įdėjo nemažai savo paties jėgos. Jeigu jis susigrąžins Žiedą, tai jo valdžia padidės šimteriopai ir netgi trys Elfų Žiedai bus jam pavaldūs: Sauronas taps nenugalimu.
Tai yra baisi galimybė, Frodai. Priešas tikėjo, jog Visagalis Žiedas pražuvo, jog elfai sunaikino jį, kaip ir derėjo padaryti. Tačiau dabar jis žino, kad Žiedas išliko ir kažkas jį rado. Todėl Sauronas ieško jo, ieško, ir visos jo mintys nukreiptos į Žiedą. Tai yra jo didžioji viltis ir didžioji mūsų baimė.
— Kodėl, kodėl jo niekas nesunaikino? — riktelėjo Frodas, — ir kaip Priešas pametė savo brangiausiąjį Žiedą, jeigu pats buvo toks stiprus? — Hobitas suspaudė Žiedą rankoje, tarsi kažkieno juodi pirštai jau kėsintųsi į jį.
— Žiedas buvo atimtas iš Saurono, — atsakė Gendalfas. — Elfų jėga tais laikais buvo neišmatuojama, ir Žmonės iš Vakaru padėjo jiems. Tai toks senovės istorijos puslapis, kurio negėda prisiminti: aplink tvyrojo liūdesys, artinosi tamsa, tačiau visa tai buvo įveikta, ir tų dienų žygdarbiai dar nepamiršti. Vieną dieną galbūt aš tau papasakosiu visą šią istoriją, o gal tu ją išgirsi iš tų, kurie apie tai nusimano daugiau.
Tačiau šiuo metu tau svarbiausia sužinoti, kaip Žiedas atsirito pas tave. Kol kas tau pakaks ir tiek. Taigi Gilgeladas, elfų karalius, ir Elendilas iš Vakarų nuvertė Sauroną, tačiau patys žuvo lemiamoje kovoje, ir Izilduras, Elendilo sūnus, nutraukė Žiedą nuo Saurono piršto ir pasiliko jį sau. Tiesa, Sauronas buvo nugalėtas, ir jo šešėlis pasitraukė iš Viduržemio ilgiems amžiams, kol jis vėl atsigavo ir įsikūrė Gūdžiojoje Girioje.
Bet Žiedas dingo. Jis įkrito į Didžiąją Upe Anduiną ir prapuolė. Izilduras keliavo į šiaurę palei rytinius Anduino krantus ir netoli Džiugesio Pievų buvo užpultas kalnų orkų. Beveik visi jo kariai žuvo, o pats Izilduras užsidėjęs Žiedą puolė į vandenį, bet Žiedas nuslydo nuo jo piršto. Taip orkai pastebėjo Izildurą ir nukovė jį savo strėlėmis.
Gendalfas patylėjo.
— Ir ten, tamsiuose Anduino duburiuose prie Džiugesio Pievų, Žiedas išnyko iš legendų bei pasakojimų. Tai, ką iš manęs išgirdai, beveik niekam nežinoma. Net Išminčių Taryba nieko nežino apie tolesnį Žiedo likimą. Tačiau aš galiu pratęsti Žiedo istoriją.
Praėjus keletui tūkstantmečių, bet vis tiek dar labai seniai ant Anduino krantų, Dykosios Šalies pakraštyje, gyveno naginga ir tyli tautelė, labai panaši į Brendivyno hobitus. Jie mylėjo Upę ir dažnai maudydavosi joje ar plaukiodavo pačių pagamintais nendriniais laiveliais. Tarp jų buvo visų gerbiama Šeima, didelė ir turtinga, o ją valdė rūsti ir išmintinga senelė, laikydamasi senųjų papročių. Smalsiausio ir guviausio proto šeimos narys buvo vadinamas Smygolu. Viskas jam buvo įdomu, jis nardydavo giliuose akivaruose, rausė tunelius, tyrinėjo medžių šaknis, tačiau niekados nepakeldavo akių į kalnų viršūnes, medžių lapus ar į debesis. Jo mintys ir akys nardė po žeme.