— Ir kada tu tai supratai? — nutraukė Frodas.
— Dabar, šitame kambaryje, savaime aišku, — atsakė burtininkas, — nors ir buvau beveik tikras savo teisumu, bet viską lėmė paskutinis bandymas. Sunkiausia buvo suprasti Golumo vaidmenį visoje šioje istorijoje, nes piršosi keletas variantų. Tačiau dabar aš nespėlioju — aš žinau. Aš mačiau Golumą.
— Tu matei Golumą? — suriko nustebęs Frodas.
— Taip. Be jo būčiau prie nieko neprisikasęs.
— Tai kas atsitiko po to, kai Bilbas nuo jo paspruko? Tu žinai?
— Gana miglotai. Viskas, ką aš tau papasakojau, yra pasakyta Golumo. Tik kitais žodžiais, aišku. Golumas yra melagis, ir tu turi tikrinti jo žodžius. Pavyzdžiui, jis vadino Žiedą "gimtadienio dovana" ir tvirtai buvo šitą įsikandęs. Golumas aiškino gavęs Žiedą iš savo senelės, kuri turėjo daug tokių gražių daiktų. Absurdiška istorija. Neabejoju, jog Smygolo senelė buvo galinga ir valdinga moteris, tačiau kalbėti apie jo namuose esančius elfų žiedus yra kvaila. Tuo labiau kad tokie daiktai anūkams nedovanojami. Tai melas, bet melas su tiesos krislu. Dygolo žmogžudystė nedavė ramybės Golumui ir jis gynėsi nuo savo atminties: tamsoje graužė kaulus ir kartojo vieną ir tą patį melą tol, kol pats juo patikėjo. Tai buvęs jo gimtadienis ir Dygolas privalėjęs padovanoti jam Žiedą. Tai, anot Golumo, buvo pati geriausia gimimo dienos dovana ir taip toliau, ir taip toliau.
Aš kentėjau jo plepalus, kiek tik galėjau, tačiau galų gale man trūko kantrybė. Pagrasinau ugnimi, ir jis žliumbdamas ir seilėdamasis išklojo visą tiesą. Golumas man aiškino, jog jis buvo nesuprastas, įžeistas ir dar apvogtas. Tačiau apie kitus nutikimus, įvykusius po mįslių žaidimo ir Bilbo išsigelbėjimo, jis nieko nepasakojo, be kelių tamsių užuominų. Kažko Golumas bijojo labiau nei ugnies. Jis burbėjo, jog susigrąžins tą, kas jam priklauso, ir visi sužinos, ką reiškė Golumą spardyti, išvyti iš olos ir apvogti, jog Golumas dabar turi gerų draugų, gerų ir stiprių draugų, kurie padės jam, ir Beginsas už vagystę dar sumokės. Tai yra pagrindinis jo noras, kuris gali būti įvykdytas, nes Golumas žino Bilbo vardą ir kur jis gyvena!
— Kaip jis tai sužinojo? — susijaudino Frodas.
— Na, dėl to vardo, tai Bilbas pats labai neapgalvotai prisistatė Golumui ir po to, žinoma, jau nesudėtinga surasti ir Bilbo šalį, jei jau Golumas išlįstų. Ir jis išlindo, išlindo iš po kalnų. Jis ilgėjosi Žiedo stipriau, negu bijojo orkų ar šviesos. Po metų ar po dvejų Golumas paliko kalnus.
Nepaisant ilgesio, Žiedas neberijo Golumo, ir jis palengva ėmė gautis — jautėsi senas, siaubingai senas, tačiau bailumas pranyko, be to, Golumas jautėsi mirtinai išalkęs.
Bet kokios šviesos, saulės ir mėnulio, Golumas bijojo ir nekentė, tačiau jis buvo gudrus. Golumas suprato, jog nuo saulės ir mėnulio šviesos galima pasislėpti, keliauti tik akliną naktį, kol žiba tik jo blausios šaltos akys, ir gaudyti išgąsdintus ar neatsargius padarus. Naujai maitindamasis ir naujai gyvendamas, Golumas tapo stipresnis bei drąsesnis, todėl, kaip ir reikėjo tikėtis, jis rado kelią į Gūdžiąją Girią.
— Tai ten jį ir sutikai? — paklausė Frodas.
— Aš mačiau jį ten, — atsakė Gendalfas, — nors prieš tai jis neblogai pakeliavo, sekdamas Bilbo pėdsakais. Tu įsivaizduoji, kaip buvo sunku ištraukti iš jo ką nors tikro, kadangi jis be perstojo keikėsi ir grasino. "Ką Bilbas turėjo savo kišeniūkštėse? — kalbėjo Golumas. — Jis juk nepasakė, ne, mano mielasis, nepasakė. Mažas sukčius! Nesąžiningas klausimas, nesąžiningas! Jis pirmas pradėjo sukčiauti, taip! Jis pažeidė taisykles! Mes turėjom jį pasmaugti, taip, mielasai! Nieko, dar pasmaugsim, mielasis, dar pasmaugsim."
Tai tik vienas jo kalbos pavyzdys, tačiau nemanau, kad tu norėtum klausytis daugiau. O aš klausiausi dienų dienas. Tačiau iš užuominų, pasakytų tarp niurnėjimų, supratau, jog Golumas nušlepsėjo iki Esgaroto ir net iki Deilo gatvių, atidžiai visko klausydamasis. Naujienos apie didžiulius įvykius nuskriejo po visą Dykąją Šalį, ir daug kas girdėjo Bilbo vardą ir žinojo, iš kur jis atkeliavo. Be to, mes visai nesislėpėme keliaudami namo, į vakarus, tad Golumo aštrios ausys greitai sužinojo tai, ko troško.
— Tai kodėl jis nesekė Bilbo dar toliau? — nesuprato Frodas. — Kodėl neatėjo į Grafystę?
— Aha, — tarė Gendalfas, — pagaliau mes tai išsiaiškinsime. Žinau, kad Golumas daug ką išbandė: jis išvyko į vakarus ir keliavo iki Didžiosios Upės Anduino. Vėliau staiga pasuko kitur. Esu tikras, jog jo neišgąsdino tolimas kelias. Ne, kažkas kitas pakeitė jo kryptį. Taip mano draugai, kurie gaudė Golumą.
Miško elfai pirmieji pastebėjo jo pėdsakus, vedančius per visą Gūdžiąją Girią ir atgal. Tiesa, paties Golumo elfams sugauti nepavyko. Visa giria buvo pilna gandų apie jį, siaubingi pasakojimai pasklido net tarp žvėrių ir paukščių. Girios žmonės kalbėjo, jog atsirado nauja pabaisa: vampyras-šmėkla, nuo kurio niekur nėra išsigelbėjimo: ieškodamas lizdų, jis įsikardavo į medį, ieškodamas jauniklių, įšliauždavo į olas, ieškodamas lopšių — įšokdavo pro langą.
Tačiau vakariniame Gūdžiosios Girios pakraštyje pėdsakai driekėsi į kitą pusę. Golumas pasuko į pietus, praėjo nepastebėtas pro miško elfus ir... dingo. Ir tada aš padariau didelę klaidą. Ne pirmą klaidą, Frodai, tačiau turbūt didžiausią! Aš leidau jam keliauti, nes turėjau begalę reikalų ir tikėjau Sarumano išmintimi.
Nuo to laiko praėjo daug metų. Aš užmokėjau už savo klaidą daugeliu tamsių ir pavojingų dienų. Kai supratau, jog man būtinai reikalingas Golumas (tai buvo jau po Bilbo išvykimo), jo pėdsakai jau seniai buvo ataušę, ir mano ieškojimai būtų buvę beviltiški, jei ne ištikimas draugas Aragornas, didžiausias šių laikų keliautojas ir pėdsekys. Nors ir neturėdami vilties, mes iššukavome visą Dykąją Šalį, bet ieškojimai naudos neatnešė. Ir pagaliau, kai nusivylęs baigiau paieškas ir atsidėjau kitiems darbams, Golumas atsirado. Mano draugas grįžo iš mirtinų pavojų, su savimi atsitempdamas ir tą pasigailėtiną padarą.
Golumas nieko nepasakojo, kur buvo dingęs, bet tik verkė ir vadino mus žiauriais, o jo gerklėje kleketavo: golum, golum, golum. Net prigrasinus ugnimi, jis tik inkštė, voliojosi ir laužė savo ilgas rankas, laižydamas pirštus, lyg jie primintų jam senas baisias kančias. Golumas nieko nekalbėjo, bet aš supratau, jog įvyko tai, ko labiausiai bijojau: verkšlendamas ir skųsdamasis jis lėtai, žingsnis po žingsnio, mylia po mylios prasiskverbė į pietus ir pateko į Mordorą.
Kambaryje tapo tylu tylu, ir Frodas išgirdo, kaip daužosi jo širdis. Lauke taip pat viskas nutilo — net Semo žirklės nustojo čeksėti.
— Taip, į Mordorą, — pakartojo Gendalfas. — Deja! Mordoras pritraukia piktus padarus, ir Tamsioji Jėga nori juos visus surinkti. Priešo Žiedas paliko ženklą Golumo sieloje ir pakluso Žiedų Valdovo kvietimui. Be to, visi šnibždėjosi, jog Mordoras vėl pilnas neapykantos Vakarams. Ten, tik Mordore, galėjo būti gerieji nauji draugai, kurie padės Golumui atkeršyti.
Nelaimingas kvailys! Toje šalyje jis sužinojo daug, net per daug. Ir anksčiau ar vėliau bešniukštinėdamas jis buvo pagautas ir atvestas tardymui. Aragornas Golumą surado jau pabuvojusį Mordore ilgą laiką ir grįžtantį iš ten su kokia nors žalinga užduotimi. Bet tai neturi didelės reikšmės, nes pagrindinė žala jau buvo padaryta.
Taip, deja, per jį Priešas sužinojo, jog Vienas Žiedas vėl surastas. Sauronas žino, kur krito Izilduras. Jis žino, kur Žiedą rado Golumas. Jis žino, jog tai yra Didysis Žiedas, duodantis ilgą gyvenimą. Jis žino, jog tai nėra vienas iš Trijų Žiedų, kuriuos paslėpė elfai: juose nėra klastos. Jis žino, jog tai nėra ir vienas iš Septynių ar Devynių Žiedų. Jis žino, jog tai Vienas Žiedas, Visagalis Žiedas. Be to, jis sužinojo apie hobitus ir Grafystę. Grafystę, kurios galbūt jis dabar ieško, o gal jau ir surado. Žinok, Frodai, aš įtariu, jog jam žinoma ir garsioji Beginsų pavardė.