— Bet tai baisu, — sucypė Frodas, — daug blogiau, negu man atrodė po visų tavo užuominų ir įspėjimų. O, Gendalfai, ištikimas drauge, ką man daryti? Dabar man iš tikrųjų baisu. Ką aš turiu daryti? Kaip gaila, kad Bilbas nepribaigė to šlykštaus padaro, kai turėjo tokią galimybe!
— Kaip gaila? O juk gailestis ir sulaikė jo ranką. Gailestis ir kilniaširdiškumas: be būtinos priežasties žudyti negalima. Bilbas buvo už tai atlygintas, Frodai. Juk jis netapo Priešo tarnu, bet išsigelbėjo dėl to, jog pasigailėjo, tuo sumažindamas pražūtingą Žiedo galią.
— Atleisk, — paniuro Frodas, — bet aš išgąsdintas ir Golumui nejaučiu jokio gailesčio.
— Tu jo nematei, — įsiterpė Gendalfas.
— Nemačiau ir nenoriu matyti, — atrėžė Frodas. — Aš nesuprantu tavęs. Nejaugi tu nori pasakyti, jog tu ir miško elfai pasigailėjote Golumo — pasigailėjote po tiekos juodų darbų? Bet kokiu atveju jis blogesnis už orką, jis yra priešas ir nusipelnė mirties.
— Be abejo, daugelis, kurie gyvena, yra nusipelnę mirti. Ir nemažai yra mirusių, kurie nusipelnė gyventi. Ar tu gali grąžinti jiems gyvenimą? Jei ne, tai neskubėk teisti ir kitų. Netgi Išminčių Išminčiai negali visko numatyti. Aš neturiu daug vilties, jog Golumas pasitaisytų prieš mirtį, bet tokios galimybės neatmetu. Jo likimas susijęs su Žiedo likimu, ir mano širdis jaučia, jog jis dar suvaidins savo vaidmenį, blogą ar gerą, prieš pačią pabaigą. Atomazgos valandą Bilbo gailestis gali nulemti daugelio likimą — taip pat ir tavo. Taip, mes jo nenužudėme: jis yra labai senas ir labai apgailėtinas. Miško elfai laiko jį savo kalėjimuose ir elgiasi su tokiu švelnumu, kokį tik gali rasti savo protingose širdyse.
— Vis tiek, — nenusileido Frodas, — net jeigu Bilbas neturėjo nužudyti Golumo, aš norėčiau, kad jis nebūtų sau pasilikęs Žiedo. Aš norėčiau, kad Bilbas niekada nebūtu jo suradęs, ir aš jo neturėčiau. Kodėl tu manęs neverti išmesti ar sunaikinti Žiedą?
— Išmesti? Sunaikinti? — sušuko burtininkas. — Arba tu nesiklausei, apie ką aš čia visą laiką kalbėjau, arba negalvoji, ką šneki. Mintis apie Žiedo išmetimą yra akivaizdžiai kvaila: šie Žiedai nedingsta be pėdsakų, ir anksčiau ar vėliau jį kas nors ras. Žiedas gali vėl patekti (o tai neabejotinai įvyks) į Priešo rankas, nes Priešas sutelks visas savo pajėgas Žiedo paieškoms.
Žinoma, mielas Frodai, tavęs tyko didelis pavojus, todėl man ir neramu. Tačiau dabar ant kortos pastatyta tiek, kad turiu rizikuoti — net tada, kai buvau toli nuo Grafystės, čia nebuvo dienos, kad tu nebūtum saugomas įdėmių akių. Kadangi tu nė karto nepanaudojai Žiedo, aš manau, jog jis kol kas tavęs dar nepaveikė. Kol kas... Prisimink, kai aš paskutinį kartą mačiau tave, dar nežinojau nieko tikro.
— Gerai, jei negalima išmesti, gal galima jį sunaikinti? — vėl pasipriešino Frodas.— Jei tu būtum mane įspėjęs ar bent atsiuntęs žinutę, aš būčiau su juo susitvarkęs!
— Tu? Kaip tu tai įsivaizduoji? Ar bent kada nors bandei?
— Ne. Bet aš tikiuosi, jog jį galima sudaužyti arba išlydyti.
— Pabandyk! — pasiūlė Gendalfas, — pabandyk pats.
Frodas vėl ištraukė iš kišenės Žiedą ir pasižiūrėjo į jį. Žiedas buvo lygus ir glotnus, be jokių įžiūrimų ženklų ar emblemų. Auksas atrodė labai gražiai ir kilniai, ir Frodas nejučia pagalvojo, koks tai puikus ir mielas daiktas. Frodas ištraukė jį, norėdamas sviesti į židinį, bet pajuto, jog negali to padaryti, tiesiog neturi tiek jėgų. Jis neryžtingai pasvėrė Žiedą rankoje, prisimindamas Gendalfo žodžius. Tada sukaupė visas jėgas, tačiau pastebėjo, jog skubiai grūda Žiedą atgal į kišenę.
Gendalfas nelinksmai nusijuokė:
— Na, štai! Net tu, Frodai, negali su juo išsiskirti, o ką jau kalbėti apie sunaikinimą. O aš negaliu tavęs "priversti" — nebent šiurkščia jėga, o jos tu neištvertum. Tačiau jokia prievarta negali sunaikinti tavo Žiedo. Net jei daužytum sunkiausiu kalvio kūju, šitai nepaliktų jokios žymės. Žiedas negali būti sunaikintas nei tavo, nei mano rankomis.
Tavo židinio ugnis neišlydytų net paprasto aukso, ir net visoje Grafystėje neatsirastų žaizdro, galinčio pakenkti Žiedui. Net nykštukų krosnys ir priekalai jo neįveiks. Daug kas kalba, jog Didžiausius Žiedus gali išlydyti drakono ugnis, tačiau dabar neliko drakonų, kurių ugnis būtų pakankamai kaitri. Net Juodasis Ankalagonas negalėtų sugadinti Žiedo, kurį nukalė pats Sauronas.
Yra tik vienas būdas: pasiekti Likimo Žiotis, esančias Orodruino, Ugninio Kalno, gelmėse, ir į jas įmesti Žiedą, jei tu iš tikrųjų nori jį sunaikinti ir padaryti nepasiekiamą Priešui.
— Taip, taip, aš noriu, kad jis būtu nepasiekiamas! — tuojau sušuko Frodas. — Tačiau tegu tai padaro kas nors kitas. Aš netinku pavojingoms užduotims. Kaip būtų gera, jei nebūčiau apskritai matęs Žiedo! Kodėl jis atsirado pas mane? Kodėl išrinktuoju tapau aš?
— Į tokius klausimus neatsakinėjama, — ramiai ištarė Gendalfas, — tačiau būk tikras — ne už tokius nuopelnus, kuriu neturi kiti, ne už jėgą ar išmintį. Tačiau išrinktas esi tu ir tu turi tapti stipriu, protingu bei gailestingu.
— Tačiau koks aš tam netinkamas, Gendalfai. Tu esi stiprus ir galingas. Imk šį Žiedą — jis skirtas tau!
— Ne! — pašoko Gendalfas. — Paėmęs Žiedą aš įgysiu baisią ir didžiulę jėgą ir tapsiu siaubingiausiu Žiedo vergu! — Burtininko akys blizgėjo, o veidas švietė pasiryžimu. — Negundyk manęs! Aš nenoriu tapti dar baisesniu už Sauroną, Juodąjį Lordą, Žiedų Valdovą! Žiedas žino, jog aš ginu silpnus ir bejėgius, tačiau jei dabar ginčiau juos, tai paversčiau savo vergais. Nesiūlyk jo man! Aš nesugebėsiu saugoti jo, Žiedas man per daug reikalingas. Manęs lauks mirtis ir tamsa!
Jis priėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir atvėrė langines. Kambarį vėl užliejo saulės šviesa. Palei langą švilpaudamas praėjo Semas.
— Todėl, — tarė burtininkas, atsisukęs į Frodą, — spręsti turi tu pats, tačiau aš visada ateisiu į pagalbą. — Jis padėjo ranką ant Frodo peties. — Aš padėsiu nešti šitą naštą tol, kol tu ją neši. Tačiau negalima delsti, nes Priešas nesnaudžia.
Kambaryje ilgai buvo tylu. Gendalfas atsisėdo ir pukšėdamas pypkutę susimąstė. Jo akys atrodė lyg užmerktos, tačiau iš tikrųjų jis įdėmiai stebėjo Frodą, kuris spoksojo į raudonas žarijas tol, kol jo vaizduotėje jos pavirto ugniniais šuliniais. Hobitas mąstė apie siaubingąjį Ugninį Kalną.
— Na? — pagaliau tarė Gendalfas, — apie ką tu galvoji? Ką nors nusprendei?
— Ne, — atsipeikėjo Frodas ir nustebo, pamatęs saulėtą kambarį, nors jo mintys buvo anaiptol ne šviesiausios, — nors... taip... nusprendžiau. Mano supratimu — aš turiu laikyti ir saugoti Žiedą, kol kas nors atsitiks.
— Tau gali visko atsitikti, — pasakė Gendalfas, — tačiau blogis nelengvai užvaldys tave, jei iš tiesų taip manai, kaip sakei.
— Aš tikiuosi, — tarė Frodas, — jog tu surasi geresnį Žiedo Saugotoją negu aš. Tačiau dabar aš ir visi, kurie supa mane, yra pavojuje. Aš negaliu saugoti Žiedo ir būti čia. Aš privalau palikti Begendą, palikti Grafystę, palikti viską ir išeiti, — atsiduso Frodas. — Žinoma, aš kartais galvojau apie išėjimą, tačiau tai įsivaizdavau kaip atostogas arba kaip gerai pasibaigusią nuotykingą Bilbo kelionę. Bet dabar išėjimas reiškia ištrėmimą, bėgimą nuo vieno pavojaus į kitą ir mirtį, sėlinančią mano pėdomis. Ir aš suprantu, jog privalau eiti vienas, jeigu noriu išgelbėti Grafystę. Tačiau jaučiuosi labai mažas, labai silpnas ir, kaip čia pasakius — beviltiškas. Juk Priešas toks stiprus ir baisus.