Frodas neprasitarė Gendalfui, jog kaip tik šiuo metu jį apėmė didžiulis noras pasekti Bilbu — pasekti, ir gal net vėl susitikti. Noras buvo toks stiprus, jog įveikė net baimę: Frodas, ko gero, buvo pasiruošęs jau dabar iškeliauti — be kepurės ir be nosinės.
— Mielasis Frodai, — pareiškė Gendalfas, — hobitai iš tikrųjų yra nuostabūs padarai. Tu gali per mėnesį išstudijuoti hobitus, tačiau net ir po šimto metų jie tave neregėtai nustebins. Nesitikėjau išgirsti tokio atsakymo net iš tavęs, Frodai! Bilbas nepadarė klaidos pasirinkdamas įpėdinį, nors ir nesuprato, kaip tai svarbu. Ko gero, tavo tiesa. Ypač dabar Žiedas negali daugiau likti Grafystėje ir tau (o gal ne tik tau) bus geriausia išeiti. Išeiti, atsisakyti net savo pavardės, nes Beginsas yra labai pavojinga ir žinoma pavardė. Tu iškeliausi kaip misteris Pakalnis.
Tačiau nekeliauk vienas! Pagalvok, ar turi draugų, kuriais gali pasitikėti ir kurie seks paskui tave į visus nežinomus pavojus. Bet, ieškodamas kompanionų, būk atsargus! Būk atsargus ir laikyk liežuvį net prie artimiausių draugų, nes Priešas turi daug ausų ir šnipų.
Staiga jis nutilo ir įsiklausė. Frodas sunerimo, nors kambaryje ir lauke buvo tylu. Gendalfas prisėlino prie lango, tada staigiu judesiu užšoko ant palangės, kyštelėjo ilgą ranką, pasigirdo protestuojantis riksmas ir lange pasirodė už ausies laikoma garbanota Semo Gemdžio galva.
— Oho, prisiekiu savo barzda! — tarė Gendalfas. — Pats Semas Gemdžis! Vadinasi, klausomės po langu!
— Ką jūs, ką jūs, pone Gendalfai, — sumikčiojo Semas, — aš tik karpiau žolę po langu, matote? — Semas, norėdamas pasiteisinti, parodė savo žirkles.
— Matau, — niūriai pasakė Gendalfas, — nors jau senokai tavo žirklės nustojo čeksėti. Kiek laiko klauseisi?
— Kasiausi? Aš nesuprantu jūsų. Čia nieko nereikėjo kasti.
— Neapsimesk kvailiu, — žybtelėjo akimis Gendalfas, ir jo antakiai pasišiaušė. — Ką tu girdėjai ir kodėl šnipinėjai?
— Pone Frodai! — drebėdamas suspigo Semas, — neleiskite manęs skriausti! Dar ko gero ims ir pavers į kokią baidyklę. Paskui įrodinėk mano Gaferui, jog tai aš. Aš nenorėjau nieko blogo, garbės žodis, nieko!
— Į nieką jis tavęs nepavers, — tramdydamas juoką, paguodė Frodas, nors pats buvo nustebęs ir susirūpinės, — Gendalfas irgi žino, kad tu klauseisi be blogų kėslų. Na, bet atsakyk į jo klausimą!
— Taip, pone, — truputį drebėdamas aiškino Semas. — Žinoma, aš girdėjau apie kažkokį priešą ir žiedus, ir apie misterį Bilbą, ir apie drakonus, ir apie Ugninį Kalną, ir apie elfus — elfus, pone. Aš visai nenorėjau klausytis, bet susidomėjau netyčia. Man tokios istorijos patinka, kad ir ką Tedas sakytų. Elfai, pone! Kaip aš juos norėčiau pamatyti! Štai, pone, kai jūs eisit, gal ir mane galėtumėt vestis, elfus parodytumėt, a?
Staiga Gendalfas nusijuokė.
— Na, eikš vidun, — sušuko jis ir abiem rankom įkėlė nustebintą Semą, tebelaikantį rankose žirkles. — Sakai, elfus parodyti, ar ne? — tarė jis atidžiai žiūrėdamas į Semą, tačiau šypsena virpėjo burtininko veide. — Vadinasi, tu girdėjai, jog misteris Frodas iškeliauja?
— Taip, pone. Todėl ir šniurkštelėjau, o jūs išgirdote. Aš nenorėjau, bet taip baisiai nusiminiau...
— Nieko nepadarysi, Semai, — liūdnai pasakė Frodas. Jis staiga suprato, jog išvykimas iš Grafystės bus daugiau negu komforto netekimas Begende, — aš privalau iškeliauti. Tačiau, — Frodas rūsčiai žvilgterėjo į Semą, — jeigu iš tiesų manim rūpiniesi, tu turėsi laikyti mirtiną paslaptį. Supratai? O jei ne, jeigu nors žodeliu prasitarsi apie tai, ką čia girdėjai, tai Gendalfas pavers tave į margą rupūžę ir įmes į sodą, pilną žalčių.
Semas drebėdamas atsiklaupė.
— Kelkis, Semai, — pasakė Gendalfas, — aš turiu geresnį pasiūlymą, kuris tau užriš burną ir parodys, ką tai reiškia šnipinėti. Tu iškeliausi su Frodu!
— Aš, pone? — suriko Semas, pašokdamas kaip šuniukas, pakviestas pasivaikščioti. — Aš pamatysiu elfus ir visa kita?! Valio-o! — šūktelėjo jis ir staiga prapliupo ašaromis.
III. Kelionė trise
— Tu privalai iškeliauti tyliai, tu privalai iškeliauti greitai, — kartojo Gendalfas.
Jau prabėgo dvi ar trys savaitės, o Frodas dar nerodė pasiruošimo kelionei ženklų.
— Aš žinau. Tačiau sunku išeiti greitai, be to, dar ir tyliai. Jeigu aš išnyksiu kaip Bilbas — Grafystėje pora mėnesių netils kalbos.
— Žinoma, tu neturi išnykti, — sutiko Gendalfas. — Tik to mums betrūko. Aš sakau — greitai, bet ne tučtuojau. Pagalvok, kaip be triukšmo išvykti iš Grafystės, tačiau ilgai nedelsk.
— Ko gero, tai įvyks rudenį, galbūt per mūsų Gimtadienį, o gal po jo, — pareiškė Frodas, — iki to laiko aš viską sutvarkysiu.
Tiesą pasakius, kai viskas buvo sutarta, jam visai praėjo noras keliauti. Begendas atrodė puikiausia rezidencija, ir jis šauniai praleido savo paskutinę vasarą Grafystėje. Atėjus rudeniui, Frodas suprato, jog šiuo laiku jo širdis labiausiai veržiasi keliauti. Jis pats buvo tvirtai nusprendęs iškeliauti per savo penkiasdešimtmetį ir Bilbo šimtas dvidešimt aštuntąjį gimtadienį. Bus metinės, ir tada Frodas išeis, pasekęs Bilbu. Frodo dvasią palaikė tik Bilbo pavyzdys: be jo hobitas nebūtų žengęs nė žingsnio. Apie Žiedą ir kelionės tikslą, net kalbėdamas su Gendalfu, Frodas stengėsi neužsiminti. O ką burtininkas pats manė, tai jau jo reikalas.
Jis žvilgtelėjo į Frodą ir nusišypsojo:
— Labai gerai, — tarė Gendalfas, — aš maniau, jog dar ne per vėlu, tačiau jokiu būdu ne vėliau. Kažkodėl man labai neramu. O tu, žiūrėk, niekam nepasakok, kur eini! Ir pasirūpink, kad Semas tylėtų, nes jei jis paleis liežuvį, aš jį iš tikrųjų paversiu į rupūžę.
— Joks išplepėjimas yra neįmanomas, — paprieštaravo Frodas, — nes aš pats nežinau, kur eisiu.
— Be kvailysčių, — susiraukė Gendalfas. — Niekur be mano žinios tu nedingsi, tačiau Grafystę tu turi palikti taip, kad niekas nieko nežinotų tol, kol nebūsi toli nuo jos sienų. O tavo išvykimo kryptį: Rytus, Vakarus, Šiaurę ar Pietus būtinai reikia išlaikyti paslaptyje.
— Man taip liūdna palikti Begendą ir atsisveikinti, jog niekada nepagalvojau apie kryptį, — nusiminęs tarė Frodas. — Tai kur aš turiu eiti? Su kuo aš eisiu? Kokia bus mano užduotis? Bilbas iškeliavo ieškoti lobių ir grįžo, o man reikia prarasti lobį ir pačiam negrįžti, ar ne?
— Ir taip, ir ne, — palingavo galvą Gendalfas. — Aš tau ne patarėjas. Gal tau reikės pasiekti Likimo Žiotis, gal tai atliks kiti: aš nežinau. Šiaip ar taip, tu dar nepasiruošęs tokiai ilgai kelionei.
— Tiesa, — tarė Frodas, — na, o mano kelias — kur?
— Pro pavojus, tačiau ne per daug drąsiai ir ne per daug tiesiai, — atsakė burtininkas, — jei nori mano patarimo, ruoškis į Rivendeilą. Kelionė ne itin pavojinga, tačiau kelias jau nebe toks saugus. Tuo labiau rudenį.
— Rivendeilas! — pasakė Frodas, — labai gerai: keliausiu į Rivendeilą. Aš pasiimsiu Semą ir parodysiu jam elfus. Jis labai apsidžiaugs.
Frodas tai pasakė nerūpestingai, tačiau jo širdyje staiga pabudo noras aplankyti Elrondo namus ir pakvėpuoti stebuklingu oru slėnyje, kur dar taikiai gyveno daug Garbingosios Tautos elfų.
Vieną vasaros vakarą nuostabi naujiena pasiekė "Gebenės krūmą" ir "Žaliąjį drakoną". Milžinus ir kitokias pabaisas prie Grafystės sienų užtemdė pritrenkiančios naujienos: misteris Frodas Beginsas parduoda Begendą (o gal jau ir pardavė) Sakviliams-Beginsams!
— Už neblogus pinigus, žinoma, — kalbėjo vieni.
— Už varganus skatikus, — aiškino kiti, — misis Lobelija pinigais nesišvaisto. (Otas numirė sulaukęs šimto dvejų metų, taip ir neišsipildžius jo svajonei.)