Ginčai apie priežastį, dėl kurios misteris Frodas parduoda savo puikiąją olą, pranoko net ginčus dėl kainos. Kai kurie užsiminė, — apie tai buvo prasitaręs pats misteris Beginsas, — kad finansinė būklė reikalauja pastiprinimo, nes jis palieka Hobitoną ir persikelia pas gimines į Žemgalą.
— Kuo toliau nuo brangiųjų Sakvilių-Beginsų, — malė pikti liežuviai.
Tačiau visi buvo taip pripratę prie Bilbo "turtų", jog nepatikėjo, kad Frodas nuskurdo, ir viskuo kaltino Gendalfą. Nors jo niekas nematė, tačiau visi žinojo, jog burtininkas slepiasi Begende ir įkalbinėja Frodą persikelti į Žemgalą. Šiaip ar taip, faktas liko faktu: Frodas Beginsas grįžta į Žemgalą.
— Taip, taip, aš išsikeliu šį rudenį, — kalbėjo jis. — Meris Brendibakas man ieško didelės olos, o gal ir mažyčio namuko.
Iš tikrųjų, Meris surado ir nupirko jaukų namuką Musdaubės kaime netoli Baklberio. Visiems, tik ne Semui, Frodas aiškino, jog ten ir persikels. Mintis apie kelionę į rytus neturėjo kelti didelių abejonių, nes Žemgala yra išsidėsčiusi pačiuose rytiniuose Grafystės pakraščiuose, kur Frodas praleido savo vaikystę.
Gendalfas dar liko Grafystėje dviem mėnesiams, o vieną vakarą, birželio pabaigoje, kai Frodo planai tapo visiškai aiškūs, jis staiga pareiškė, jog kitą vakarą išvyksta.
— Aš tikiuosi, trumpam, — paaiškino jis, — bet manęs laukia reikalai pietuose, juk ir taip pas jus užsisėdėjau. — Gendalfas kalbėjo nerūpestingai, bet Frodui pasirodė, jog jis susirūpinęs.
— Kas nors atsitiko? — paklausė hobitas.
— Kol kas nieko tikro, bet mane pasiekė neramios žinios — reikia išsiaiškinti. Jeigu kas nors bus susiję su tavimi ar tavo išvykimu, aš iš karto sugrįšiu arba blogiausiu atveju pasiųsiu žinią. O tu vykdyk savo planą, tik būk atsargus, ypatingai dėl Žiedo. Leisk man tave įspėti dar kartą: nenaudok jo!
Gendalfas iškeliavo prieš aušrą.
— Nežinau, kada atsirasiu Grafystėje, — pasakė jis, — tačiau, iki tavo atsisveikinimo puotos tikrai sugrįšiu. Manau, jog tau gali prireikti mano pagalbos kelyje.
Iš pradžių Frodui nedavė ramybės klausimas, ką galėjo sužinoti Gendalfas, bet paskui jis nusiramino, o kadangi oras buvo gražus, tai ir visai užmiršo burtininko rūpesčius. Grafystėje retai kada būdavo tokios nuostabios vasaros ir tokie derlingi rudenys: obelų šakos lūžo nuo obuolių, iš avilių varvėjo medus, o javų varpos linko nuo grūdų.
Tik įpusėjus rudeniui Frodas nejuokais susirūpino dėl Gendalfo. Rugsėjis jau ėjo į pabaigą, o iš jo dar nebuvo jokių žinių. Gimtadienis ir kelionė vis artėjo, bet Gendalfas nesirodė. Tuo metu Begende padaugėjo rūpesčių. Padėti kraustytis atvyko kai kurie Frodo draugai: Fredegaras Bolgeris, Folkas Šniukštys ir, žinoma, Pipinas Tukas bei Meris Brendibakas. Bendromis jėgomis Begendas buvo apverstas aukštyn kojomis.
Rugsėjo 20 dieną iš Begendo išriedėjo du dengti vežimai, prikrauti daiktų ir baldų, kurių Frodas nespėjo parduoti. Vežimai pasuko prie Brendivyno Tilto. Kitą dieną Frodas jau iš tikrųjų sunerimo ir visą dieną laukė Gendalfo. Ketvirtadienio, jo gimtadienio, rytas išaušo giedras ir šiltas, tokio nebuvo nuo pat Bilbo Puotos. Gendalfas nepasirodė. Vakare Frodas surengė atsisveikinimo vakarienę, panašią į pietus, skirtus jam pačiam ir keturiems draugams, nes Frodas rūpinosi ir nenorėjo daryti ko nors ypatingo. Mintis apie greitą išsiskyrimą su savo draugais slėgė jam širdį. Frodas negalėjo sugalvoti, kaip tai reikės pranešti.
Tačiau keturi svečiai buvo geros nuotaikos, ir vakarienė greitai tapo labai linksma, maža švente. Valgomasis buvo beveik tuščias, jame stovėjo tik stalas ir kėdės, bet maistas buvo skanus, o gero vyno netrūko: Frodas nepardavė savo rūsio atsargų Sakviliams-Beginsams.
— Nežinia kas atsitiks likusiems daiktams, kai Sakviliai-Beginsai uždės ant jų savo letenas, tačiau šitam gėrimui radau gerus namus, — pareiškė Frodas, ištuštinęs savo stiklinę. Tai buvo paskutinis "Senojo Vynvynio" gurkšnis.
Sudainavę daug dainų ir pakalbėję apie įvairius bendrus reikalus, hobitai išgėrė į Bilbo ir Frodo sveikatą, tada išėjo pakvėpuoti grynu oru bei pasigrožėti žvaigždėmis, paskui išsiskirstė po kambarius. Frodo gimtadienis baigėsi, o Gendalfas nepasirodė.
Kitas rytas praėjo kraunant daiktus į paskutinį vežimą, kuriuo taip pat turėjo keliauti Meris ir Storulis (tai yra Fredagaras Bolgeris).
— Kam nors reikia ten nukeliauti ir įrengti namą, prieš jums atkankant, — paskelbė Meris. — Na, pasimatysim rytoj, jei nemiegosite kelyje.
Folkas po priešpiečių išėjo namo ir pasiliko tik vienas Pipinas. Frodas buvo neramus ir susirūpinęs, visą laiką tikėdamasis išgirsti Gendalfo arklio kanopų kaukšėjimą. Jis nusprendė laukti iki sutemų. Po to, jei Gendalfui jo prireiks, burtininkas galės nuvykti į Musdaubę, gal net atsiras ten pirmas, nes Frodas norėjo keliauti pėsčiomis ir, trokšdamas paskutinį kartą pažvelgti į Grafystę, nusprendė iš Hobitono iki Beklberio Kelto eiti aplinkiniu keliu.
— Taip pat ir svorį numesiu, — pasakė Frodas pats sau, žiūrėdamas į dulkiną veidrodį, kabantį pustuščiame prieškambaryje. Jis jau seniai ilgėliau nevaikščiojo, todėl veidrodyje atsispindėjo gana apkūnus hobito stotas.
Po priešpiečių, dideliam Frodo susierzinimui, prisistatė Sakviliai-Beginsai: Lobelija ir jos rusvaplaukis sūnus Lotas.
— Pagaliau mūsų! — vos įžengusi pareiškė Lobelija.
Tai buvo neteisinga ir nemandagu. Begendas tik po vidurnakčio turėjo atitekti Lobelijai, tačiau tai buvo galima atleisti, nes ji ir taip laukė Begendo septyniasdešimt septyneriais metais ilgiau, negu tikėjosi. Šiaip ar taip, ji atėjo išsiaiškinti, ar nedingo koks jos nupirktas daiktas, ir pareikalauti raktų. O išprašyti ją buvo nelengva: Lobelija atsinešė parduoto turto sąrašą ir viską kruopščiai patikrino. Galu gale ji gavo atsarginius raktus, pažadą, jog kiti raktai bus palikti pas Gemdžius, ir kartu su Lotu išsinešdino paniurnėjusi, jog Gemdžiai per naktį gali išgrobstyti visą olą. Frodas jai net arbatos nepasiūlė, o pats su Semu ir Pipinu virtuvėje dar išgėrė po puoduką. Buvo paskelbta, jog Semas taip pat keliauja į Žemgalą "padėti misteriui Frodui" prižiūrėti jo sodą. Gaferas su tuo mielai sutiko, nors niurzgėjo, kad kai kam tik pasivaikščiojimai rūpi, o jam dar ir Lobelija į kaimynus įgrūdo.
— Paskutinė vakarienė Begende, — tarė Frodas, atstumdamas savo kėdę ir nešvarius indus palikdamas Lobelijai. Pipinas su Semu suveržė savo ryšulius ir sukrovė priebutyje. Pipinas paskutinį sykį nuėjo į sodą, o Semas kažkur dingo.
Saulė nusileido. Begendas, atrodė niūrus, liūdnas ir apleistas. Frodas apvaikščiojo pažįstamus kambarius: saulėlydžio šviesa krito ant sienų, o iš kampų šliaužė ilgi šešėliai. Viduje pasidarė visai tamsu. Frodas išėjo į lauką ir nusileido prie tolimiausių sodo vartelių. Jis vis dar tikėjosi, jog tuoj pasirodys Gendalfas.
Giedrame danguje skaisčiai žibėjo žvaigždės.
— Atrodo, bus graži naktis, — garsiai tarė jis, — pasivaikščiojimas bus tikras malonumas. Aš einu, o Gendalfas mane pasivys. — Frodas pasisuko atgal ir staiga išgirdo balsus, sklindančius netoliese. Vienas, be abejo, priklausė senajam Gaferui, o kitas buvo nepažįstamas, tačiau nemalonus. Frodas negalėjo išskirti, ką jis sakė, bet aiškiai girdėjo atsargius Gafero atsakymus. Senukas atrodė suerzintas ir beveik išgąsdintas.
— Ne, misteris Beginsas išvyko. Kada? Šį rytą ir kartu su mano Semu viską išsivežė. Taip, išpardavė ir išvyko. Kodėl? Čia nei tavo, nei mano reikalas. Kur? Čia ne paslaptis — į savo gimtinę, į Baklberį. Taip — šituo tiesiu keliu. Ne, aš ten niekada nebuvęs, tie žemgaliečiai — keistuoliai. Ne, ne, aš nieko negaliu perduoti. Labanaktis!
Pasigirdo besileidžiančio nuo Kalvos nepažįstamojo žingsniai, ir Frodas net nustebo, kodėl jis taip apsidžiaugė, išgirdęs nulipančius, o ne užlipančius žingsnius. "Turbūt aš esu mirtinai pavargęs nuo visų šitų klausinėjimų, — pamanė jis, — kokie jie visi nepakenčiami". Frodas norėjo nueiti ir paklausti Gafero apie šį smalsuolį, bet persigalvojo ir greitu žingsniu sugrįžo į Begendą.