Priebutyje, ant savo ryšulio sėdėjo Pipinas. Semo nebuvo. Frodas žengtelėjo prie užpakalinių vartelių.
— Semai! — pašaukė jis, — Semai! Laikas keliauti!
— Einu, pone, — atsišaukė iš kažkur atsiradęs valydamasis lūpas Semas. Matyt, jis rūsyje atsisveikino su alaus statinaite.
— Viskas išnešta, Semai? — paklausė Frodas.
— Taip, pone! Aš viską apžiūrėjau.
Frodas užrakino apvalias duris ir įteikė raktą Semui.
— Nunešk šitą namo, Semai, — liepė jis, — o po to tiesiausiu keliu per Kalvą ir sutiksi mus prie vartų, pievos gale. Mes neisime per kaimą šiąnakt. Per daug išplėstų ausų ir per daug atmerktų akių!
Semas kiek tik kojos neša pasileido namo.
— Na, štai, pagaliau išvykstam, — atsiduso Frodas. Jie užsimetė ryšulius ant pečių, pasiėmė lazdas ir pasuko pro vakarinę Begendo pusę.
— Sudie! — sušuko Frodas, žiūrėdamas į tamsius tuščius langus.
Jis pamojavo ranka, apsisuko ir (pats nežinodamas, jog mėgdžioja Bilbą) paskui Peregriną nuėjo sodo takučiu, peršoko per gyvatvorę ir išnyko tamsioje žolėje.
Jie nusileido vakariniu Kalvos šlaitu, ten sustojo ir susitvarkė savo ryšulių diržus. Greitai pasigirdo sunkus kvėpavimas — prisistatė Semas. Ant pečių Semas buvo užsimetęs didžiulį ryšulį, o ant galvos pūpsojo aukštas, beformis fetrinis gniutulas, kurį Semas vadino kepure. Tamsoje jis atrodė tikras nykštukas.
— Savaime aišku, man užkrovėt sunkiausią naštą, — pareiškė Frodas. — Aš dabar suprantu vargšes sraiges ir visus, kurie nešioja savo namus ant nugaros.
— Duokite man, pone. Mano ryšulys visai lengvas, — nekaltai pamelavo Semas.
— Ne, nereikia, Semai, — užprotestavo Pipinas, — jis turi tiek, kiek pats įsidėjo. Be to, mano draugužis truputį sustorėjo, todėl paėjus keletą mylių, sumažės ir ryšulys.
— Pasigailėkite seno ir bejėgio hobito, — nusijuokė Frodas. — Kol prieisiu Žemgalą, suliesėsiu kaip gluosnio šakelė. Tačiau baikime juokus. Aš manau, jog ant tavo pečių daug daugiau negu tau priklauso, Semai. Artimiausio poilsio metu tavo ryšulį iškraustysim ir išsidalinsim. — Jis vėl pakėlė savo lazdą. — Na, mes visi mėgstame naktinius pasivaikščiojimus, todėl prieš miegą palikime dar keletą mylių už savo nugarų.
Jie patraukė takučiu į vakarus. Paskui pasuko į kairę ir nužingsniavo per pievas. Vienas paskui kitą, apgaubti tamsos, jie keliavo pro gyvatvores ir giraičių pakraščius. Susisupę į tamsius apsiaustus, keliautojai atrodė nematomi, lyg būtų turėję magiškuosius žiedus. Kadangi jie visi buvo hobitai, tai juos galėjo išgirsti tik kiti hobitai. Net laukiniai pievų ir miškų gyvūnėliai nieko negalėjo pastebėti. Po kurio laiko jie siauru lentiniu tilteliu perėjo per vakarinį Hobitono upelį. Toje vietoje upelis atrodė kaip juodas kaspinas, besirangantis po alksniais. Nuėję keletą mylių į pietus, jie perėjo Didįjį Brendivyno Tiltą ir atsidūrė Tukžemėse, o, pasukę į pietryčius, priėjo Žaliąsias Kalvas. Pradėję kilti į kalvą, jie atsisuko ir pamatė Hobitono šviesas, mirksinčias jaukiame upelio slėnyje. Greitai šviesos pranyko už kalvos viršūnės: jas pakeitė vaizdas į didįjį Krantinės Tvenkinį. Kai paskutinio namuko šviesa dingo tarp medžių, Frodas atsiduso ir atsisveikindamas pamojo ranka:
— Ar aš kada nors dar išvysiu šį slėnį? — tyliai tarė jis.
Po trijų kelionės valandų jie sustojo poilsio. Naktis pasitaikė giedra, šalta ir žvaigždėta, bet panašūs į dūmus rūko kuokštai šliaužė ant kalvų nuo upelių ir žemų pievų. Plonašakiai berželiai, linguodami virš hobitų galvų, atrodė kaip šakelių tinklas virš blankaus dangaus. Keliauninkai labai greitai (kaip nedera hobitams) pavakarieniavo ir vėl pakilo. Truputį paėję, pamatė siaurą, aukštyn žemyn vingiuojantį keliuką: kelią į Miškrūmį, Rąstus ir Baklberio Keltą. Keliukas suko į šoną nuo pagrindinio kelio, pro Miškogalį, užsukdamas į Rytkiemį.
Netrukus jie išniro į taką, einantį pro aukštus šnarančius medžius. Buvo labai tamsu. Iš pradžių hobitai, jausdamiesi toli nuo smalsių akių ir ausų, plepėjo ir negarsiai dainavo, paskui keliavo tylėdami, ir Pipinas pradėjo atsilikti. Pagaliau, kai prasidėjo kopimas į statų šlaitą, Pipinas sustojo ir nusižiovavo.
— Taip ima miegas, — tarė jis, — jog tuoj griūsiu ant kelio ir užmigsiu. Klausykit, gal jūs žadat miegoti stovėdami? Jau netoli vidurnaktis.
— O aš maniau, kad tu mėgsti naktinius pasivaikščiojimus, — nusistebėjo Frodas, — tačiau mes niekur neskubame. Meris laukia mūsų tik poryt, todėl dar turime keletą dienų atsargoje. Sustosime pirmoje pasitaikiusioje simpatiškoje vietoje.
— Vėjas pučia iš vakarų, — pasakė Semas, — jeigu pereisim į kitą viršukalnės pusę, tai būtinai rasime patogią ir pakankamai ramią vietą, pone. Jei aš neklystu, ten turi būti sausas pušynas.
Semas dvidešimties mylių spinduliu nuo Hobitono puikiausiai žinojo visas apylinkes, tačiau toliau nosies nekišdavo.
Anapus viršukalnės jie iš tikrųjų rado lopinėlį pušyno, išsukę iš kelio, įžengė į tamsų medžių tankumyną, kur pakako sausuolių bei kankorėžių, tinkamų laužui. Greitai prie didelės pušies kamieno pradėjo pleventi linksma liepsnelė, hobitai susėdo aplink laužą ir ėmė knapsėti nosimis. Tada kiekvienas kuo patogiau pasistengė įsitaisyti prie pušies šaknų, susisupti į apsiaustus ir užmigti. Jie net nepaliko sargybinio, nes Frodas, būdamas Grafystės viduryje, nejautė jokio pavojaus. Kai laužas užgeso, pažiūrėti į miegančiuosius susirinko keletas miško gyventojų. Savo reikalais miške bėginėjantis lapinas kelioms minutėms sustojo ir apsiuostė. "Hobitai! — pagalvojo jis. — Tai bent! Esu girdėjęs keistų dalykų, tačiau kad hobitas miegotų lauke, po medžiu! Ir ne vienas, o net trys! Ne, čia kažkas bus". Lapinas nėmaž neklydo, tačiau jam tai jau nerūpėjo.
Išaušo šaltas ir drėgnas rytas. Frodas pabudo pirmas ir pajuto, jog pušies šaknys nugaroje pratrynė skylę, o kaklas visai sustingo. "Nebloga iškyla! Kodėl aš nevažiavau vežimu? — pagalvojo jis, kaip visada galvodavo kelionių pradžioje, — o mano nuostabios pūkinės duknos parduotos Sakviliams-Beginsams! Jiems užtektų ir šitų šaknų".
Frodas pasirąžė.
— Hobitai, kelt! — riktelėjo jis. — Koks nuostabus rytas!
— Nematau nieko nuostabaus, — paprieštaravo Pipinas, pro antklodės kraštą iškišęs vieną akį. — Semai! Pusryčiai turi būti puse devynių! Vandens nusiprausi pašildei?
Pažadintas Semas pro miegus išpyškino:
— Ne, pone, nesušildžiau, pone!
Frodas nutraukė antklodę nuo Pipino, apvertė jį ir nuėjo į pušyno pakraštį. Rytiniame dangaus krašte pro tirštus rūko kamuolius kilo raudona saulė. Rudens spalvomis pasipuošė medžiai plaukė šešėlių jūroje. Kelias staigiai leidosi žemyn į slėnį.
Kai Frodas grįžo, Semas su Pipinu jau buvo sukūrę nedidelį laužą.
— Vandens! — sustaugė Pipinas, — kur vanduo?
— Aš neturiu vandens kišenėse! — atrėžė Frodas.
— O mes manėm, kad tu vandens nuėjai, — nusiminė Pipinas, dėliodamas maistą ir puodukus. — Klausyk, eik dabar pat.
— Kartu su tavim, — atsakė Frodas, — ir paimk visus ąsočius.
Pakalnėje sruveno šaltinėlis. Iš mažyčio kriokliuko, krentančio nuo kelių pėdų aukščio pilko akmens, jie prisipildė savo ąsočius ir kelioninį katiliuką. Vanduo buvo ledinis, todėl prausdamiesi hobitai spjaudėsi ir taškėsi.
Kai jie papusryčiavo ir net supakavo ryšulius, jau buvo po dešimtos ir diena atrodė būsianti graži ir šilta. Jie nusileido šlaitu, perėjo per pasislėpusį upelį, pakilo kitu šlaitu ir taip aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn tol, kol jų apsiaustai, antklodės, vanduo ir maistas pasidarė nepakeliamai sunkūs.