Po kelių mylių kelias pagaliau nustojo vartytis žemyn ir aukštyn: jis vingiuodamas paskutinį kartą pakilo į stačią kalvą ir nusprendė toliau leistis tiesiai. Prieš keliautojus atsivėrė žemumos, prismaigstytos mažų medžių guotų, iš toli susiliejančių į rudą miglą. Hobitai pro Miškogalio kraštą pamatė Brendivyno upės ruoželį. Kelias kaip juosta vyniojosi prieš juos.
— Kelias eina tolyn ir tolyn, — pasakė Pipinas, — o aš be poilsio daugiau negaliu. Laikas priešpiečių.
Jis atsisėdo ant griovio krašto ir pažiūrėjo į rytus, kur už rūko sienos slypėjo upė ir Grafystės, kurioje jis praleido visą savo gyvenimą, pabaiga. Semas išplėtęs akis stovėjo šalia, nes niekada nebuvo matęs šio krašto.
— Ar šiuose miškuose galima sutikti elfų? — paklausė jis.
— Nesu girdėjęs, — paneigė Pipinas.
Frodas tylėjo. Jis irgi žiūrėjo į kelią, vedantį į rytus: žiūrėjo lyg niekada nebūtų matęs. Staiga garsiai, tarsi pats sau padeklamavo:
— Panašu į senojo Bilbo eiles, — tarė Pipinas, — o gal tai tu sukūrei, sekdamas Bilbu? Tačiau eilėraštis ne itin paguodžiantis.
— Nežinau, bet užėjo ant liežuvio taip, lyg būčiau pats sukūręs. Tačiau tikriausiai prisiminiau iš senų laikų. Žinoma, tai primena Bilbą, ypatingai paskutiniaisiais metais prieš išvykimą. Jis dažnai kartodavo, jog pasaulyje yra tik vienas kelias, panašus į didžiulę upę: jo intakai yra prie kiekvienų durų ir kiekvienas takelis yra jo dalis. "Pavojingas dalykas, Frodai, — sakydavo jis, — išeiti už durų. Tu įžengi į Kelią ir jei neapsižiūrėsi, tuoj kažkur atsidursi. Ar tu įsivaizduoji, jog šis takelis nuo tavo durų veda pro Gūdžiąją Girią iki Vienišojo Kalno, o gal net dar į blogesnes vietas?" Bilbas kalbėdavo apie takelį, esantį prie fasadinių Begendo durų, ypač grįžęs iš ilgesnių pasivaikščiojimų.
— Na, o šitas kelias per vieną valandą mūsų niekur nenuves, — pareiškė Pipinas, nusimesdamas ryšulį.
Kiti pasekė jo pavyzdžiu, padėjo ryšulius ant griovio krašto ir patogiai išsitiesė. Pailsėję hobitai pavalgė priešpiečių, paskui dar pailsėjo.
Kai jie pakilo eiti, saulė jau buvo pradėjusi krypti į vakarų puse ir ne taip šildė. Kelyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios — šitame Miškogalio kampe judėjimas buvo labai menkas. Trys keleiviai dūlino jau daugiau kaip valandą, tada Semas stabtelėjo ir įsiklausė. Vinguriuotasis kelias dabar ėjo tiesiai, pro žole apaugusias pievas su aukštais medžiais, nutolusiais nuo netoli esančio miško.
Mus vejasi ponis arba arklys, — neabejodamas tarė Semas.
Jie atsisuko, tačiau paskutinis posūkis trukdė ką nors pamatyti.
— Ko gero, tai Gendalfas, — pasakė Frodas, tačiau staiga pajuto, jog tai ne Gendalfas, ir nuo šito raitelio reikia pasislėpti. — Nesvarbu, žinoma, — tarė jis lyg atsiprašydamas, — tačiau norėjau, jog keliaujančio manęs niekas nematytų. Na, o jei tai Gendalfas, tai mes jam parodysim, kaip apgaudinėti hobitus! Slėpkimės!
Kiti du nubėgo į kairę ir pasislėpė netoli nuo kelio esančioje dauboje. Frodas dvejojo: smalsumas ar koks kitas jausmas grūmėsi su noru pasislėpti. Kanopų garsas priartėjo. Pagaliau jis krito į aukštą žolę, augančią prie didelio pakelės medžio ir iškišo galvą pro vieną storą šaknį.
Iš už posūkio pasirodė juodas arklys (ne hobitų ponis, bet tikras arklys), ant jo sėdėjo aukštas vyras, prigludęs prie balno. Iš po didelio juodo apsiausto ir gobtuvo buvo matyti tik batai su aukštais pentinais. Veido šešėlyje nesimatė.
Kai buvo prie medžio ir susilygino su Frodu, raitelis sustojo. Jis sėdėjo nejudėdamas ir lyg įsiklausydamas kraipė galvą į kairę ir į dešinę, ir iš po gobtuvo pasigirdo garsas, lyg raitelis būtu norėjęs užuosti labai silpną kvapą.
Staiga Frodą apėmė nepaaiškinama baimė: jis čia, jį tuoj suras, ir jis pagalvojo apie savo Žiedą. Bijojo net kvėptelėti, o noras išsitraukti Žiedą tapo toks stiprus, jog ranka pati pradėjo slysti į kišenę. Hobitas jautė, jog užtenka užsimauti Žiedą, ir jis bus saugus. Gendalfas neleido, na ir kas — Bilbas taip pat mūvėjo Žiedą. "Juk aš dar namie, Grafystėje", — pagalvojo Frodas, ranka liesdamas grandinėlę, prie kurios buvo prikabintas Žiedas. Tuo momentu raitelis atsitiesė ir trūktelėjo pavadžius. Arklys neskubėdamas pradėjo bėgti vis greičiau ir greičiau.
Frodas prišliaužė prie kelio krašto ir sekė raitelį akimis tol, kol šis išnyko tolumoje. Frodas nebuvo visiškai tikras, tačiau jam pasirodė, jog staiga, prieš dingdamas, arklys pasuko į dešinę ir išnyko miške.
— Na, aš tai pavadinčiau keistu ir įtartinu dalyku, — pats sau tarė Frodas, žingsniuodamas prie savo draugų. Pipinas su Semu gulėjo žolėje ir nieko nematė, todėl Frodas turėjo jiems papasakoti apie keistai besielgiantį raitelį.
— Nežinau kodėl, bet pajutau, jog raitelis ieško ir šniukštinėja manęs, o aš nenoriu, kad jis mane surastų. Niekada nebuvau girdėjęs tokių atsitikimų Grafystėje.
— O ko šita Didžioji Tauta kiša nosį pas mus į Grafystę? — subambėjo Pipinas, — ir ko jam čia reikia?
— Visokių žmonių būna, — pasakė Frodas. — Ir Pietkiemyje, girdėjau, kažkoks susidūrimas su Didžiausiais žmonėmis įvyko. Bet niekada nieko nežinojau apie tokius raitelius. Įdomu, iš kur jis atsirado?
— Prašau atleisti, — netikėtai įsikišo Semas, — aš žinau, iš kur jis atsirado — iš Hobitono. Aš netgi žinau, kur jis keliauja.
— Kaip tai, — nustebės pasakė Frodas, — ko anksčiau nesakei?
— Aš tik dabar prisiminiau, pone. O buvo taip: kai vakar vakare grįžau padėti raktų, sutikau savo tėvą. O jis man ir sako: "Semai! Aš maniau, jog tu jau rytą iškeliavai. Čia ką tik kažkoks nepažįstamas keistuolis ieškojo Beginso iš Begendo. Aš pasiunčiau jį į Baklberį, nors man jis labai nepatiko: kai pasakiau, jog Beginsas iškeliavo, tai sušnypštė kaip gyvatė". Aš paklausiau Gafero: "O kokios jis tautos?.." Tėvas atsakė: "Nežinau, bet tikrai ne hobitas. Aukštas ir juodai apsirengęs. Aš įtariu, jog tai vienas iš Didžiųjų. Be to, jo tarmė labai keista". Daugiau nebeklausinėjau, pone, nes jūs manęs laukėte, ir visai neatkreipiau į tai dėmesio. Mano Gaferas sensta ir nebeprimato, kai tas juodasis pasirodė, jau buvo sutemę. O aš užmiršau pasakyti, tačiau juk nieko blogo nepadariau, ar ne?
— Gaferas negalėjo suklysti, — paaiškino Frodas, — nes aš pats girdėjau jį kalbant su nepažįstamuoju ir net norėjau nueiti išsiaiškinti. Geriau būčiau taip ir padaręs arba bent jau tu galėjai anksčiau prisiminti. Kelyje turime būti atsargūs.
— Gal nėra jokio ryšio tarp mūsų raitelio ir Gafero "pašnekovo", — tarė Pipinas, — mes gana slaptai palikom Hobitoną, ir jis negalėjo mūsų susekti.
— Tačiau abudu nepažįstamieji buvo vienodai apsirengę ir abudu šniukštinėjo, — prisiminė Semas.
— Taip, geriau jau būčiau palaukęs Gendalfo, — sumurmėjo Frodas, — nors delsimas taip pat galėjo pakenkti.
— Vadinasi, tu kažką žinai arba bent spėlioji apie šitą raitelį? — pasiteiravo Pipinas, nugirdęs Frodo neaiškiai ištartus žodžius.
— Ne, aš nežinau ir spėlioti nenoriu, — pasakė Frodas.
— Aha, mielasis pusbroliuk! Jei nori būti paslaptingas, tai pasilik tas savo paslaptis sau — man jos nereikalingos. Ką mes darome toliau? Aš būčiau nieko prieš užkąsti ir išgerti, tačiau vis dėlto manau, jog mums čia neverta likti. Tavo šnekos apie šniukštinėjančius raitelius su nematomomis nosimis man kelia nerimą.