— Taip, mums verčiau paskubėti, — sutiko Frodas. — Tačiau eisime ne keliu: o jei tas raitelis vėl atsiras, ir dar ne vienas. Ir paspartinkime žingsnį — iki Žemgalos dar daug mylių.
Kai jie pakilo keliauti, medžiai jau metė ilgus ir siaurus šešėlius. Dabar hobitai ėjo taip, kad nuo kelio jų niekas nematytų. Toks kelionės būdas nebuvo itin patogus: trukdė kuokštais auganti nenupjauta žolė, nelygi žemė ir suaugę medžiai.
Raudona saulė jau pradėjo leistis, ir diena slinko vakarop, kai jie įveikė ilgą tiesaus kelio gabalą. Staiga kelias pasuko į kairę ir nusileido prie Jeilio žemumų, netoli Rąstų Štoko, o dešinėje pusėje pro senųjų ąžuolų girią vingiavo takelis, vedantis į Miškrūmį.
— Juo ir pasuksim, — nusprendė Frodas.
Netoli nuo sankryžos jie priėjo didžiulį medį: jis buvo vos gyvas, tačiau ant mažiausiųjų šakų dar turėjo lapų. Be to, medyje buvo drevė, į kurią buvo galima įsiropšti per didelį plyšį, visiškai nematomą nuo kelio. Hobitai sulindo į drevę ir susėdo ant "grindų" iš supuvusių lapų ir medžio gabalėlių. Pailsėję ir mažumą užkandę, pradėjo tyliai kalbėtis, kartas nuo karto atidžiai įsiklausydami.
Kai vėlei išlindo į kelią, jau temo. Šakose švilpavo vakaris vėjas, tyliai šlamėjo lapai. Kelią apgaubė sutemos. Virš medžių rytuose užsidegė žvaigždė. Norėdami įveikti baimę ir nerimą, hobitai ėjo greta vienas kito. Vėliau, kai danguje sužibo didesnės ir skaistesnės žvaigždės, nerimas paliko juos, ir keliauninkų negąsdino įsivaizduojamas arklio kanopų garsas. Jie netgi pradėjo tyliai niūniuoti: hobitai niūniuoja grįždami iš tolimos kelionės, ypač netoli namų. Savaime aišku, hobitai niūniuodavo ir valgio dainas, ir lopšines. Tačiau dabar Frodas, Pipinas ir Semas niūniavo kelionių dainą (negalima pasakyti, jog joje nekalbama apie valgį ir miegą). Jos žodžius sukūrė Bilbas Beginsas, o priedainis buvo senesnis už šias kalvas, ir Frodas jį išmoko vaikštinėdamas su Bilbu upelio slėnio takeliais ir kalbėdamasis apie nuotykius.
Daina baigėsi.
— Dabar — į lovą! Dabar — į lovą! — aukštu balsu sudainavo Pipinas.
— Tyliai! — sušnibždėjo Frodas, — atrodo, aš vėl girdžiu kanopas.
Visi trys sustingo lyg medžiai ir įsiklausė. Toli kelyje girdėjosi besiartinančių kanopų dundesys. Greitai ir tyliai hobitai pasitraukė iš kelio ir sukrito į tamsiausius ąžuolų šešėlius.
— Nenueikite labai toli, — liepė Frodas, — aš nenoriu, jog jie mane pamatytų, bet noriu pažiūrėti, ar čia ne tas pats juodasis raitelis.
— Labai gerai, — pagyrė Pipinas, — tačiau nepamiršk šniukštinėjimo.
Dundesys artėjo. Jie jau nebeturėjo laiko susirasti geresnės slėptuvės už tamsą po medžiais. Semas su Pipinu prigludo prie vieno kamieno, o Frodas prišliaužė per keletą jardų nuo takelio. Takelis atrodė blyškus ir pilkas, šviesia juosta kertantis miško tamsą. Miglotame danguje spindėjo žvaigždės, tačiau mėnulis dar nebuvo pakilęs.
Kanopų garsas nutilo. Frodas pro šviesių medžių tarpą pamatė netoli nuo jo sustojusį kažką tamsų, panašų į juodą arklio šešėlį, ir kitą, mažesnį, ant jo. Juodas šešėlis sustojo prie tos vietos, kur hobitai paliko kelią, ir ėmė sukioti galvą į abi puses. Frodas išgirdo šniukštinėjimą. Šešėlis nulipo nuo arklio ir pradėjo slinkti į Frodo pusę. Frodą dar kartą apėmė noras užsimauti Žiedą, bet dabar tas noras buvo daug stipresnis, toks stiprus, jog jis, lyg vykdydamas kieno nors įsakymą, įkišo ranką į kišene, kurioje gulėjo Žiedas. Tačiau tuo momentu pasigirdo daina ir nuaidėjo juokas. Skardūs balsai skambėjo žvaigždėtame ore. Juodasis šešėlis išsitiesė ir atsitraukė. Jis užšoko ant arklio ir išnyko kitoje tako pusėje. Frodas laisvai atsikvėpė.
— Elfai! — kimiai sušnibždėjo Semas, — elfai, pone!
Semas jau buvo beišsekąs iš už medžių ir bepuoląs į balsų pusę, tačiau Pipinas su Frodu jį sulaikė.
— Taip, tai elfai, — pasakė Frodas. — Vieni iš tų, kuriuos galima sutikti Miškogalyje. Jie negyvena Grafystėje, tačiau kiekvieną pavasarį ir rudenį pro čia keliauja į Bokšto Kalnus. Kaip aš džiaugiuosi, jog jie taip daro. Jūs nematėte, bet tas juodasis raitelis sustojo čia ir pradėjo slinkti prie mūsų. Tik daina jį nubaidė.
— O kaip elfai? — paklausė Semas, per daug susijaudinęs, jog galėtų rūpintis dėl kažkokio raitelio. — Einam pas juos, ar neinam?
— Paklausyk! Jie patys eina mūsų keliu, mes turime tik palaukti.
Dainavimas artėjo. Vienas skardus balsas iškilo virš kitų. Dainuojama buvo senovės elfų kalba, kurią Frodas tik truputį suprato, o kiti apskritai nemokėjo. Tačiau net įsiklausyti nereikėjo: pati melodija padėjo suprasti žodžius. Frodas atidžiai klausėsi ir suprato štai ką:
Daina nutilo.
— Tai juk Aukštieji Elfai! Jie mini Elbereto vardą, — nustebęs pasakė Frodas. — Retai šie garbingiausi elfai užklysta į Grafystę. Nebedaug jų liko ir Viduržemyje, rytinėje Didžiosios Jūros pakrantėje. Labai keista!
Hobitai atsisėdo šešėlyje prie kelio. Greitai pasirodė elfai, takeliu žygiuojantys į slėnį. Jie ėjo lėtai, ir hobitai galėjo įžiūrėti žvaigždžių spindesį jų plaukuose bei akyse. Elfai neturėjo jokio žibinto, nes jie patys švietė, lyg mėnulio spinduliai virš kalnų kraštų. Jie ėjo tylėdami ir tik paskutinis elfas atsigręžęs pažiūrėjo į hobitų pusę ir skambiai nusijuokė.
— Sveikas, Frodai, — šūktelėjo jis — vėlokai vaikštinėjate! O gal pasiklydote?
Tada elfas šūktelėjo kitiems — ir visa draugija sustojo bei atsisuko.