— Stebuklų stebuklai, — nusistebėjo jie, — trys hobitai naktį miške! To nebuvo nuo Bilbo laikų. Ką tai reiškia?
— Nieko nereiškia, Nuostabioji Tauta! — atsakė Frodas, paprasčiausiai mūsų keliai susiėjo, nes aš mėgstu vaikščioti po žvaigždėmis ir būčiau laimingas, galėdamas dėtis prie jūsų.
— Tačiau mums nereikia jokių bendrakelionių, be to, hobitai — tokia nuobodi tauta, — nusijuokė elfai. — Ir kaip tu galėjai žinoti, kad mums su jumis pakeliui, jeigu net nežinai, kur mes einame?
— O jūs iš kur žinote, kas aš toks? — klausimu į klausimą atsakė Frodas.
— Mes daug ką žinome ir dažnai matydavome tave su Bilbu, nors jūs mūsų nepastebėdavote.
— O kas jūs tokie ir kas jūsų vadas?
— Aš esu Gildoras, — atsakė elfas, kuris pirmasis užkalbino Frodą, — Gildoras Inglorionas iš Finrodo giminės. Mes esame tremtiniai, ir beveik visa mūsų giminė jau seniai išvyko, o mes tik laikinai lūkuriuojame čia, nes ir mūsų laukia Jūra. Beje, keletas mūsiškių tebegyvena Rivendeile. Tačiau ką tu čia veiki, Frodai? Jeigu neapsirinku, kažkoks baimės šešėlis tvyro virš tavęs.
— O Visažinanti Tauta, — nekantriai įsikišo Pipinas, — pasakykite mums, kas tokie yra Juodieji Raiteliai.
— Juodieji Raiteliai? — tyliai atsiliepė elfai. — Kodėl tu klausi apie Juoduosius Raitelius?
— Čia mus vijosi vienas ar keli Juodieji Raiteliai, — paaiškino Pipinas, — ką tik vienas pabėgo, kai išgirdo jus dainuojančius.
Elfai atsakė ne iš karto, prieš tai jie pasitarė savo kalba tarpusavyje. Pagaliau Gildoras atsisuko į hobitus.
— Mes nekalbėsime apie tai čia, — tarė jis, — nes manome, jog geriau būtų, jei jūs eitumėte su mumis ir, jei norite, tai galite drauge pernakvoti.
— O Garbingoji Tauta! Aš to net tikėtis nedrįsau, — apsidžiaugė Frodas, o Semas iš laimės tiesiog žado neteko.
— Dėkoju tau, o Gildorai Inglorionai! — pasakė Frodas nusilenkdamas. — Elen šilą lumenn omentielvo, žvaigždė nušvietė mūsų susitikimo valandą, — pridūrė jis Aukštųjų Elfų kalba.
— Atsargiai, draugai, — sušuko juokdamasis Gildoras, — neatskleiskite paslapčių. Čia yra senosios kalbos žinovas. Bilbas buvo puikus mokytojas. Sveikas, o Elfų Drauge, — pasakė jis, nusilenkdamas Frodui, — mes laimingi, jog tu ir tavo draugai palaikys mums kompaniją. Jūs eikite per vidurį, kad nepavargtumėte ir neatsiliktumėte, nes kelias tolimas.
— Kodėl? Kur mes einame? — pasiteiravo Frodas.
— Šiąnakt turime nueiti iki miškų, esančių kalvose virš Miškrūmio. Kelionė ilga, bet jūs ten gerai pailsėsite, o tai sutrumpins rytojaus kelią.
Dabar jie visi žingsniavo tyliai ir atrodė kaip šešėliai ar blankios ugnelės, nes elfai (netgi geriau už hobitus) moka vaikščioti be jokio garso. Pipinas greitai pradėjo snūduriuoti ir keletą sykių susvirduliavo, tačiau kiekvieną kartą aukštas elfas, esantis iš šono, pakišdavo savo ranką ir pagelbėdavo Pipinui. Semas, jausdamasis kaip baisokame, bet nuostabiame sapne, žygiavo kartu su Frodu.
Miškas iš abiejų pusių sutankėjo. Dabar medžiai buvo jaunesni ir plonesni, o kai takelis nusileido į kalvos įdubimą, ten abiejose pusėse augo tankūs lazdynų krūmai. Pagaliau elfai išsuko iš kelio į žalią alėją, beveik neįžiūrimą pro tankumynus. Alėja greitai įvinguriavo į dar tankesnius krūmus, augančius pačioje kalvos viršūnėje, kalvos, stūksančios apatinėje upės slėnio dalyje. Tada keliautojai išėjo iš už medžių šešėlių ir prieš juos atsivėrė erdvi pievelė, pilna nakties šviesos. Iš trijų pusių pievą supo miškas, bet rytuose matėsi status skardis ir medžių, augančių pašlaitėje, viršūnės, tesiekiančios iki kelių. Už jų driekėsi miglotos ir lygios žemumos. Arčiau upės keletu žiburių mirgėjo Miškrūmis.
Elfai susėdo ant žolės ir tyliais balsais ėmė kalbėtis tarpusavyje, nekreipdami jokio dėmesio į hobitus. Frodas su draugais susisupo į apsiaustus bei antklodes ir pradėjo snūduriuoti.
Atslinko naktis, ir tolimi kaimo žiburiai užgeso. Pipinas, pasidėjęs galvą ant žalio kauburio, jau kietai miegojo.
Aukštai rytuose sužibo Remiratas, Žvaigždžių Tinklas, švytėdamas kaip rubinas užsidegė Borgilis. Po to netikėtai dangus pragiedrėjo, ir į jį įkopė Dangaus Kardininkas, Menelvagoras su savo žibančia juosta. Elfai jį sutiko skambia daina. Po medžiais užsiliepsnojo laužas.
— Eime! — pakvietė hobitus elfai, — eime! Atėjo laikas pramogoms ir pasakojimams.
Pipinas atsisėdo, pasitrynė akis ir sudrebėjo nuo šalčio.
— Jūsų laukia šiluma ir maistas, — tarė elfas, stovintis prie Pipino.
Pietiniame pievos krašte švietė proskyna. Ten pieva buvo įsiterpusi į mišką, tarsi salė, kurios stogas — medžių šakos. Jų kamienai atrodė kaip kolonos, esančios kiekvienoje pusėje. Viduryje degė laužas, o ant medžių-kolonų kabėjo sidabro ir aukso spalvų žibintai. Aplink ant žemės ar ant susiraizgiusių šaknų sėdėjo elfai. Tiksliau, vieni sėdėjo, kiti nešiojo pripiltas taures, o treti dalino lėkštutes su vaišėmis.
— Atleiskite už varganas vaišes, — atsiprašė elfai hobitų, — mes esame miške, toli nuo namų. Ten jūs būtumėte geriau priimti.
— Taip skaniai aš net per gimtadienį nesu valgęs, — paprieštaravo Frodas.
Pipinas vėliau nelabai prisiminė, ką jis valgė ir gėrė, nes visą laiką žiūrėjo į šviečiančius elfų veidus, o jų puikūs ir skirtingi balsai atrodė kaip nuostabus sapnas. Tačiau jis prisiminė, jog valgė pranokstančią visus patiekalus duoną ir vaisius, saldžius kaip avietės. Pipinas išgėrė taure šalto ir tyro auksinio skysčio.
Semas žodžiais negalėjo apsakyti, ką jautė ir galvojo šitą naktį, kurią laikė vienu svarbiausių savo gyvenimo įvykių. Jis, žinoma, nepamiršo pasakyti vienam elfui:
— Na, pone, jeigu aš auginčiau tokius obuolius kaip šitie, tai tik tada galėčiau vadintis sodininku. Ką ten obuoliai, kad nors taip dainuoti galėčiau!
Frodas sėdėjo, valgė, gėrė ir kalbėjosi, nuolat ieškodamas atmintyje elfiškų žodžių. Jis tik truputį mokėjo elfiškai, todėl atidžiai klausėsi. Frodui buvo malonu padėkoti patarnaujantiems elfams jų gimtąja kalba. O šie šypsojosi ir juokėsi kalbėdami:
— Tai bent hobitas! Tikras deimančiukas!
Po kiek laiko Pipinas užmigo, jį elfai pakėlė ir nunešė po medžiais, kur paguldė ant minkštų samanų, ir Pipinas išmiegojo visą naktį. Semas savo ruožtu atsisakė palikti šeimininką. Pipinas jau sapnavo devintą sapną, o Semas vis dar sėdėjo prie Frodo kojų, sėdėjo tol, kol akys pačios užsimerkė. O Frodas dar ilgai nemiegojo: jis kalbėjosi su Gildoru.
Jie kalbėjosi apie praeitį bei dabartį, ir Frodas klausinėjo Gildorą apie įvykius Viduržemyje. Naujienos buvo liūdnos ir neramios: atsklindanti Tamsa, žmonių karai ir elfų traukimasis. Pagaliau Frodas paklausė svarbiausio:
— Gildorai, ar tu matei Bilbą nuo to laiko, kai jis mus paliko?
Gildoras nusišypsojo.
— Taip, — atsakė jis. — Du kartus. Vieną kartą, kai šitoje vietoje jis su mumis atsisveikino, o kitą kartą labai toli nuo čia.
Gildoras nutilo, ir Frodas pajuto, jog elfas apie tai nebenori kalbėti.
— Pakalbėkime apie tave, Frodai, — pasiūlė Gildoras. — Kai ką apie tave žinau, o iš tavo veido ir tavo klausimų galiu nuspėti dar daugiau. Tu palieki Grafystę ir tave kankina abejonės: ar įvykdysi tai, ką užsibrėžei ir ar kada nors sugrįši. Ar ne taip?
— Taip, — prisipažino Frodas, — bet aš maniau, jog mano kelionė yra slapta, žinoma tik Gendalfui ir ištikimajam Semui. Frodas pasižiūrėjo į ramiai snaudžiantį Semą.
— Tavo paslaptis iš mūsų lūpų nepasieks Priešo ausų, — pasakė Gildoras.
— Priešo? — nusistebėjo Frodas. — Tai jūs jau žinote ir kodėl aš palieku Grafystę?