— Aš nežinau, kodėl Priešas tave persekioja, — atsakė elfas, — bet žinau, jog taip tikrai yra. Prisimink, Frodai, jog pavojai slypi priekyje, už nugaros ir iš visų pusių.
— Tu turi galvoje Raitelius? Aš taip ir pamaniau, jog jie Priešo tarnai. Kas yra Juodieji Raiteliai?
— Tau Gendalfas apie juos nieko nepasakojo?
— Apie tokius — nieko.
— Tai ir aš nepasakosiu, nes baimė atima jėgas. Atrodo, tu išėjai paskutiniu momentu ir, reikia tikėtis, dar nepavėlavai. Nedelsk ir nesvyruok — šiuo metu Grafystei tu nereikalingas.
— Neįsivaizduoju, kas gali labiau bauginti už tavo užuominas bei įspėjimus, — šūktelėjo Frodas. — Aš, be abejo, žinojau, jog priekyje tyko pavojai, bet nesitikėjau jų susitikti mūsų Grafystėje. Pasirodo, šiais laikais hobitas nebegali pasivaikščioti nuo Hobitono iki Brendivyno!
— Grafystė ne tik jūsų, — paprieštaravo Gildoras, — daugelis gyveno čia, kai dar hobitų nebuvo ir daugelis gyvens čia, kai hobitų jau nebebus. Jus supa visas pasaulis ir jei jūs nuo jo atsitverėte, tai nereiškia, kad ir jis nuo jūsų atsitveria.
— Aš tai žinau, bet ką man dabar daryti? Buvau nusprendęs slapta palikti Grafystę ir nuvykti į Rivendeilą, o dabar, dar nepriėjus iki Žemgalos, esu susektas.
— Aš manau, jog turi laikytis savo plano, — patarė Gildoras, — ir abejoju, ar kelyje tau pristigs drąsos. Tačiau jei nori geresnio patarimo — klausk Gendalfo, nes aš nežinau nei tavo bėgimo iš Grafystės priežasties, nei tavo priešų norų. Šituos dalykus turi žinoti Gendalfas. Tikiuosi, tu su juo pasimatysi prieš palikdamas Grafystę?
— Labai to norėčiau, bet yra kitas dalykas, kuris man neduoda ramybės. Aš laukiau daug dienų, Gendalfas vėliausiai turėjo pasirodyti užvakar, bet nepasirodė. Kas galėjo atsitikti, ir ką man dabar daryti?
Gildoras patylėjo.
— Blogos naujienos, — pagaliau tarė jis, — Gendalfas niekada nevėluodavo. Tačiau yra patarlė: "Nekišk nosies į burtininkų reikalus, nes liksi be nosies". Tu turi pats pasirinkti: eiti ar laukti.
— Bet yra ir kita patarlė: “Elfo ir vėjo neklausk patarimo, nes atsakys ir "taip", ir "ne".”
— Iš tikrųjų? — nusijuokė Gildoras. — Elfai retai duoda neatsargius patarimus, nes patarimas yra pavojinga dovana, kadangi lazda turi du galus, ir viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Be to, tu man nieko nepapasakojai, tai kaip aš galiu pasiūlyti pasirinkimą? Ir vis dėlto kaip draugui patarsiu — eik, eik, nedelsk ir jei Gendalfas nepasirodys, jokiu būdu nekeliauk vienas. Išsirink patikimus ir ištikimus draugus. Ir, žinoma, neužmiršk man padėkoti už patarimą. Elfai turi savų darbų ir rūpesčių, todėl ne itin rūpinasi hobitų ir kitų žemiškų padarų reikalais. Mūsų keliai retai susiduria, nebent atsitiktinai ar susitarus. Šis susitikimas, ko gero, ne atsitiktinis, bet bijau pasakyti per daug.
— Aš tau labai dėkingas, — pasakė Frodas, — tačiau geriau būtų, jei papasakotum apie Juoduosius Raitelius. Jeigu aš pasinaudosiu tavo patarimu, o Gendalfo ilgai nematysiu, tai privalau žinoti apie mane persekiojantį pavojų.
— Ar tau neužtenka to, kad jie yra Priešo parankiniai? — paklausė Gildoras. — Venk jų! Nė žodžio su jais! Jie — mirtis! Daugiau neklausinėk manęs, tačiau mano širdis nujaučia, jog ateis laikas, Frodai, Drogo sūnau, ir tu sužinosi apie juos daugiau, negu žino Gildoras Inglorionas. Tesaugo tave Elberetas!
— Bet iš kur semtis drąsos? — pasiteiravo Frodas, — juk jos man labiausiai trūksta.
— Matai, drąsos kartais galima pasisemti netikėčiausiose vietose, — paaiškino elfas. — Tikiuosi, kad drąsos tau užteks. O dabar miegok! Rytą mūsų jau neberasite, bet mes išsiųsime šauklius, ir kam reikia, tas apie jus sužinos — be pagalbos neliksite. Aš pavadinau tave Elfų Draugu, ir žvaigždės tegu parodo tavo kelio pabaigą. Retai mes sutinkame svetimšalius ir dar rečiau iš jų lūpų girdime senosios elfų kalbos žodžius.
Frodas staiga pajuto, jog tuoj užmigs.
— Aš jau miegu, — suburbėjo jis, ir elfas paguldė jį pavėsinėje šalia Pipino. Frodas išsitiesė ant samanų ir iš karto kietai užmigo.
IV. Tiesiausias kelias pro grybus
Ryte Frodas pabudo jausdamasis visiškai atsigavęs. Jis gulėjo pavėsinėje iš surištų ir nuleistų ant žolės žalio medžio šakų. Lova buvo iš paparčių ir žolės — minkšta, gili ir keistai kvapni. Pro dar žalius medžių lapus švietė saulė. Frodas pasirąžė ir atsistojo.
Prie pat miško krašto ant žolės sėdėjo Semas. Pipinas stovėjo šalia ir dairėsi į dangų, o elfų niekur nebuvo matyti.
— Jie paliko mums vaisius, valgį ir gėrimą, — pasakė Pipinas, — ateik ir papusryčiauk. Duona tokia pat skani kaip ir vakar. Aš pats ją būčiau visą suvalgęs, bet Semas tiesiog kąsnį iš burnos plėšia.
Frodas atsisėdo šalia Semo ir pradėjo valgyti.
— Na, ir koks gi mūsų šios dienos planas? — pasidomėjo Pipinas.
— Į Baklberį ir kuo greičiau, — atsakė Frodas ir vėl kibo į maistą.
— O Raitelius aplenksime, ar ne? — linksmai pasiteiravo Pipinas. Ryto šviesoje gresiantis pavojus jam neatrodė labai baisus.
— Pabandysime, — šaltai atsakė Frodas. Jam nepatiko Pipino linksmumas. — Gerai būtų, jei nors iki upės nusigautume nepastebėti.
— Tu apie juos iš Gildoro ką nors sužinojai?
— Nedaug — tik mįsles bei užuominas, — išsisuko Frodas.
— Paklausei dėl šniukštinėjimo?
— Apie tai mes nekalbėjome, — atsakė Frodas, prisikimšęs pilną burną.
— O reikėjo. Juk tai labai svarbu!
— Garantuoju, kad Gildoras būtų nieko neatsakęs, — atrėžė Frodas, — ir palik mane ramybėje! Nenoriu valgydamas atsakinėti į visus tavo klausimus. Noriu pagalvoti!
— Pagalvoti? — nesuprato Pipinas. — Per pusryčius? Na, na...
Vis dėlto jis pasitraukė prie pievutės krašto. Frodas pagalvojo, jog šiandien skaistus rytas, net per daug skaistus — kaip tik pats tas vijimuisi, ir jam vėl į galvą atėjo Gildoro žodžiai. Frodo mintis staiga nutraukė skardus Pipino balsas. Jis šokinėjo ant samanų ir dainavo.
"Ne, aš negaliu, — pasakė Frodas pats sau. — Vienas dalykas su draugais pasivaikščioti po Grafystę, nejaučiant nei alkio, nei šalčio, tačiau imti juos į kelionę, kur tave lydės badas ir pavojai, aš neturiu teisės — net jei jie patys norėtų. Ne, ši našta skirta tik man vienam. Aš negaliu vestis net Semo".
Jis pasižiūrėjo į Semą Gemdžį ir pamatė, jog šis taip pat žiūri į jį.
— Na, Semai, — pasakė Frodas, — aš išeinu iš Grafystės kuo greičiau. Net Musdaubėje, ko gero, nė dienelės nebebūsiu!
— Teisingai, pone!
— O ką tu, vis dar tikiesi eiti su manimi?!
— Žinoma.
— Kelionė bus labai pavojinga, Semai, nes jau dabar mums gresia pavojus. Ko gero, kai kas iš mūsų gali ir nebegrįžti.
— Na, jeigu jūs negrįšite, pone, tai ir aš negrįšiu, — ramiai tarė Semas. — Nepalik Frodo, jie man sakė. — "Palikti jį? — prieštaravau aš, — ką jūs sau manote? Aš su juo net į Mėnulį įkopčiau, ir jei mus puls Juodieji Raiteliai, jie turės reikalą su Semu Gemdžiu!" Taip ir pasakiau. O jie pradėjo juoktis.
— Kas tie "jie" ir apie ką jūs kalbėjote?
— Elfai, pone. Mes su jais pasikalbėjome praėjusią naktį. Man atrodė, jog jie žino, kodėl tu išeini, todėl aš nieko ir neslėpiau. Nuostabi tauta yra elfai! Nuostabi!
— Taigi, — pritarė Frodas, — kaip jie tau patiko, kai susipažinai iš arčiau?
— Sunku pasakyti, pone, — lėtai atsakė Semas, — juk elfai tokie skirtingi — seni ir kartu jauni, linksmi ir liūdni.
Frodas žvilgtelėjo į Semą, lyg tikėdamasis kažkokių permainų jo išraiškoje, nes čia kalbėjo jau ne tas Semas Gemdžis, kurį jis pažinojo anksčiau, bet pastebėjo tik neįprastai mąslų Semo veidą.