— Tačiau savo akimis išvydęs elfus ar dar tebenori palikti Grafystę? — pasiteiravo Frodas.
— Taip, pone. Net nežinau, kaip čia pasakius, bet po praėjusios nakties tapau kitoks. Žinoma, į tamsą veda sunkus kelias, bet atgal jau nebepasuksi. Pamatyti elfus, drakonus, ar kalnus, be abejo, puiku, bet dabar aš jau trokštu kažko kito, net pats nežinau ko. Juk aš jums, pone, būtinai prisireiksiu ir ne čia, Grafystėje, o kažkur kitur, jei jūs mane suprantate.
— Nesu tikras, kad suprantu, bet tikrai žinau, kad Gendalfas man išrinko gerą bendrakeleivį. Aš patenkintas, jog keliausime kartu.
Frodas niekieno nebetrukdomas baigė pusryčiauti, atsistojo, apžvelgė pievele ir pakvietė Pipiną.
— Viskas paruošta? — paklausė jis pribėgusį Pipiną. — Mes iš karto išeiname, nes pramigome, o laukia dar daug mylių.
— Tu pramigai, — patikslino Pipinas, — aš jau seniai buvau pabudęs ir tik laukiau, kol baigsi valgyti ir galvoti.
— Ir tą, ir aną jau baigiau. Kuo greičiau reikia pasiekti Baklberio Keltą, todėl į kelią, iš kurio išsukome, nebegrįšime: eisim tiesiausiu.
— Tada turėsi skristi, — nusijuokė Pipinas, — per tankumynus nežengsi nė žingsnio.
— Surasim, kaip patrumpinti kelią, — atsiliepė Frodas. — Keltas yra į rytus nuo Miškrūmio, o kelias suka į kairę — todėl susidaro didelis lankas, kol mūsų kelias, aplenkės šiaurinį Marių kampą, įsilieja į grįstą kelią, vedantį nuo Tilto pro Rąstus. Tačiau taip mes sugaišime daug laiko, o jeigu prie Kelto eisime tiesiai, tai sutaupysime ketvirtį mūsų pasivaikščiojimo.
— Tiesiog arčiau, aplink greičiau, — paprieštaravo Pipinas. — Juk aš žinau šitas vietas. Mariose pilna pelkių ir kitokių kliūčių. O jei tu bijai Juodųjų Raitelių, tai nemanau, jog jie kelyje pavojingesni negu miške ar pievose.
— Daug sunkiau bus mus surasti, jei keliausime miškais ir pievomis, — atrėžė Frodas, — ir jeigu kas nors mūsų laukia kelyje, tai miškuose gali ir neieškoti.
— Gerai, — sutiko Pipinas, — eisiu paskui tave per visas pelkes ir griovius. O vis dėlto gaila! Aš tikėjausi dar prieš saulėlydį patekti į "Auksinį ešerį". Ten geriausias elis visame Rytkiemyje. Senokai jo neragavau.
— Mat koks, — nusistebėjo Frodas. — Aplink greičiau, bet smuklės labai trukdo kelionėms. Būtinai reikia laikytis kuo toliau nuo "Auksinio ešerio", jeigu norime dar prieš tamsą patekti į Baklberį. Kaip manai, Semai?
— Aš su jumis, misteri Frodai, — skubiai pasakė Semas, širdies gilumoje gailėdamasis geriausio elio Rytkiemyje.
— Ką gi, tada brendam per pelkes ir erškėčius, — tarė Pipinas.
— Pirmyn!
Kaip ir vakar diena buvo karšta, bet vakaru pusėje jau telkėsi debesys ir atrodė, jog vakare prapliups lietus. Hobitai nusileido stačiu šlaitu ir pasuko po storais medžiais. Jie planavo palikti Miškrūmį kairėje, pereiti miškus, esančius rytinėje kalvos dalyje ir atsidurti tiesiai prie kelto, nesutikus jokių kliūčių, nebent keletą griovių ir tvorų. Frodas sumetė, jog jiems tereikėtų eiti tik aštuoniolika mylių.
Tačiau greit paaiškėjo, jog tankynė yra daug tankesnė negu atrodė iš pradžių. Žemėje nebuvo praminta jokių takelių, todėl keliautojų greitis gerokai sumažėjo. Nusileidę nuo kalvos hobitai aptiko iš kalvų ištekantį upelį molingais, slidžiais ir krūmokšniais apaugusiais krantais. Peršokti per jį buvo neįmanoma, o perbristi galėjai tik sušlapęs, susidraskęs ir išsipurvinęs.
— Pirmai pradžiai visai nieko, — negailestingai išsišiepė Pipinas.
Semas Gemdžis pažiūrėjo atgal. Pro medžius buvo matyti viršūnė, nuo kurios jie nusileido.
— Žiūrėkite! — sušuko jis, sugriebęs Frodą už rankos.
Visi atsisuko, ir kalvos šlaite išvydo stovintį arklį. Prie jo matėsi susilenkusi juoda figūra.
Hobitai iš karto atmetė bet kokią mintį apie grįžimą, ir Frodas pirmas nučiuožė prie upelio.
— Štai taip, — pareiškė jis Pipinui, — mes abudu neklydom! Nors tiesiausias kelias mus jau nuvargino, bet krūmai pridengė pačiu laiku. Semai, tu turi aštrias ausis: ar kas nors nesiartina?
Visi sulaikė kvėpavimą, stengdamiesi įsiklausyti, bet persekiotojų nebuvo girdėti.
— Aš neįsivaizduoju, kaip jis raitas bandytų nusileisti šiuo šlaitu, — tarė Semas, — bet šitas niekšas tikriausiai žino, kur mes leidomės, todėl geriau paskubėkime.
Paskubėti nešant sunkius ryšulius ir skinantis kelią pro erškėčius bei laukines gervuoges buvo nelengva. Kalvos ketera užstojo juos nuo vėjo, todėl oras buvo tylus ir tvankus. Pagaliau išsikrapštė į atviresnę vietą, sukaitę, pavargę ir apsidraskę, hobitai pametė kelionės kryptį. Upelio krantas susilygino su žeme ir pavirto plačia, seklia srove, tekančia pro Marias į didelę upę.
— Tai bent, tai juk Rąstupis, — nustebo Pipinas. — Jeigu mes nežadam keisti savo planų, tai teks per jį persikelti ir pasukti į dešinę.
Jie perbrido upę ir nuskubėjo per atvirą lygumą. Laimingai ją perėję, hobitai vėl atsidūrė miško ruože: čia daugiausia augo aukšti ąžuolai, tačiau matėsi ir guobų bei uosių. Žemė buvo tokia lygi, jog eidamas galėjai visai nežiūrėti po kojomis, bet medžių guotai trukdė įžvelgti ką nors toliau. Pro šalį vėjo gūsių nupūsti skrido lapai, ir iš rūškano dangaus pradėjo lynoti lietutis. Netrukus vėjas nurimo, o ant hobitų prapliupo tikra liūtis. Keliautojai skubėjo, kiek tik jų kojelės nešė, šokinėjo nuo kauburėlio ant kauburėlio, grimzdo giliose lapų krūvose, o lietus vis pylė. Jie nesikalbėjo, bet atidžiai žvalgėsi į visas puses.
Po pusės valandos Pipinas pareiškė:
— Atrodo, mes per daug pasukome į pietus, nes niekaip negalime pereiti šito miško. Juk jis ne platesnis kaip mylia, todėl jau seniai turėjo baigtis.
— Na, ne. Man jau nusibodo sukinėtis, — tarė Frodas. — Dar vienas posūkis nieko nepataisys. Eikime, kur ėjome, nes aš nesu tikras, ar noriu kuo skubiau išlįsti į atvirą vietą.
Nuėjus dar keletą mylių, pro gauruotus debesis švystelėjo saulė, ir lietus susilpnėjo. Kai hobitai nusprendė suvalgyti priešpiečius, jau buvo po vidurdienio. Jie sustojo po guoba: nors jos lapai jau buvo pageltę, bet lietaus nepraleido, todėl žemė po medžiu buvo maloniai sausa ir jauki. Pradėję užkandžiauti hobitai pastebėjo, jog elfai pripylė jų gertuves skaidraus, auksinio, nuostabiai gaivinančio gėrimo, turinčio medaus skonį. Netrukus jie pradėjo kikenti, nebesijaudindami dėl lietaus ir Juodųjų Raitelių, nes jautė, jog keliauti liko nedaug.
Frodas atsirėmė į guobos kamieną ir užsimerkė, o Pipinas su Semu, prisėdę šalia, pradėjo tyliai dainuoti:
— Ho! Ho! Ho! — pabaigė jie garsesniu balsu ir staiga užsikirto. Frodas pašoko. Su vėjo gūsiu iš kažkur pasigirdo riksmas, panašus į kokio vienišo ir pikto padaro staugimą. Hobitai lyg suledėję klausėsi, ir nespėjus pasibaigti pirmajam, pasigirdo antrasis, tolimesnis ir tylesnis, bet ne mažiau stingdantis kraują. Po to miške vėl buvo girdėti tik lapų šlamėjimas.
— Koks keistas garsas, ar ne? — apsimestinai ramiai paklausė Pipinas, nors iš tiesų buvo labai nusigandęs. — Jeigu tai paukštis, tai tokio dar niekada Grafystėje nesu girdėjęs.
— Nei paukštis, nei žvėris, — paneigė Frodas, — tai buvo signalas arba šūksnis — aš net jo žodžius galėjau išskirti, nepažįstamus ir keistus žodžius. Tačiau joks hobitas taip staugti negalėjo.
Hobitai pasistengė apie tai dagiau nebekalbėti. Visi galvojo apie Juoduosius Raitelius, bet apie juos kalbėti taip pat niekas nenorėjo. Keliautojai kol kas galėjo pasirinkti: eiti ar pasilikti, bet anksčiau ar vėliau jie vis tiek privalės iki pat kelto žingsniuoti atvirais laukais, o tai geriau buvo daryti dienos šviesoje. Per kelias sekundes jie susikrovė savo ryšulius ir vėl pakilo.