Staiga miškas pasibaigė, ir prieš juos nusidriekė plačios pievos. Dabar pasirodė, jog jie iš tikrųjų per daug pasuko į pietus: toli už lygumų matėsi Baklberio kalva, kuri dabar stūksojo kairėje. Atsargiai išsėlinę iš už medžių, hobitai kiek galėdami greičiau pasileido pieva.
Be medžių uždangos Frodas jautėsi neramiai ir su baime tikėjosi kur nors išvysti mažą juodą raitelio figūrą, bet kol kas nieko nebuvo matyli. Saulė pabėgo nuo debesų ir, skaisčiai šviesdama, leidosi už horizonto. Baimė išnyko, bet nerimas vis augo. Žemė buvo lygi ir įdirbta. Greitai keliautojai priėjo gerai prižiūrėtus laukus ir pievas: su tvoromis, varteliais ir grioviais vandeniui nutekėti. Viskas atrodė tylu ir ramu kaip kiekviename Grafystės kampelyje. Hobitai jautėsi drąsiau. Upė visai priartėjo, ir Juodieji Raiteliai dabar atrodė kaip užpakalyje palikti miško vaiduokliai.
Jie praėjo didžiulio ropių lauko pakraščiu ir atsidūrė prie tvirtų vartų. Už jų, tarp žemų gyvatvorių, rangėsi alėja, tolėliau buvo matyt namo kontūrai. Pipinas sustojo:
— Aš pažįstu šituos laukus ir šitas vietas, — tarė jis, — tai Puplaukis, senojo fermerio Kurmrausio žemės. O ten tarp medžių jo sodyba.
— Nuo vilko bėgom, ant meškos pataikėm, — suniurnėjo Frodas, taip sunerimęs, lyg Pipinas būtų pranešęs, jog ši alėja veda į drakono urvą.
Kiti nustebę pasižiūrėjo į jį.
— Kuo tau neįtiko senasis Kurmrausis? — pasidomėjo Pipinas, — juk jis geras visų Brendibakų draugas. Žinoma, jis negailestingas brakonieriams ir laiko baisius šunis, bet juk gyvenant prie pat sienos, privalu saugotis.
— Žinau, — kaltai šyptelėjęs, prisipažino Frodas, — dėl to ir bijau fermerio ir jo šunų: aš šalinausi jo fermos metų metais, nes Kurmrausis keletą kartų yra pagavęs mane renkantį grybus, dar tada, kai gyvenau Brendihole. Paskutinį kartą jis mane prilupo ir parodė savo šunim. "Žiūrėkit, vyručiai, — tarė jis, — jei dar kartą šitas jaunas padauža įkels koją į mano žemę, tai galite jį suėsti. O dabar palydėkit!" Ir šunys lydėjo mane visą kelią iki pat kelto. Visą tą laiką mano širdis buvo kulnuose, tačiau tie žvėrys žinojo, ką daro: lojo, staugė, bet manęs nelietė.
Pipinas nusijuokė:
— Puiku, pats laikas tai sutvarkyti. Ypač, jeigu ketini gyventi Žemgaloje. Senasis Kurmrausis — vyras kaip reikiant, jeigu nelieti jo grybų. Eikime alėja ir parodykime, jog mes ne kokie valkatos. Be to, jis yra Merio draugas, todėl mane taipogi neblogai pažįsta.
Hobitai patraukė alėja tolyn, kol pamatė šiaudinį namo stogą ir keletą ūkinių pastatų, kyšančių iš už medžių. Kurmrausiai ir Rankakojai, pagrindiniai Marių gyventojai, gyveno ne olose, bet tvirtuose mūriniuose namuose, apjuostuose aukšta siena. Sienoje buvo platūs vartai, atsidarantys iš vidaus.
Staiga jie išgirdo besiartinantį baisų lojimą ir skardų balsą:
— Griebčiau! Ilčiau! Vilke! Greičiau, vyručiai!
Frodas su Semu iš karto sustingo, o Pipinas dar žengtelėjo į priekį. Vartai atsivėrė, trys milžiniški šunys baisingai lodami išlėkė į alėją ir nurūko į hobitų puse. Šunys nekreipė dėmesio į Pipiną, bet Semas lipte prilipo prie sienos, kol du vilkiniai įtartinai jį apuostė ir neleido nė krustelėti. Didžiausias ir baisiausias iš visų trijų urgzdamas atsistojo prieš Frodą.
Dabar vartuose atsirado stambus, raudonskruostis hobitas.
— Sveiki! Sveiki! Kas jūs ir ko norite? — paklausė jis.
— Laba diena, misteri Kurmrausi! — pasisveikino Pipinas. Fermeris atidžiai į jį pasižiūrėjo.
— Tai bent! Tai juk Pipinas, tai yra, misteris Peregrinas Tukas, aš norėjau pasakyti, — šūktelėjo jis, plačiai išsišiepdamas. — Labai seniai čia nebeviešėjote. Jums pasisekė, kad esam seni pažįstami, nes kaip tik rengiausi paleisti šunis. Keisti dalykai dedasi šiandieną. Matot, šituose kraštuose labai jau daug įtartinų žmonių — gyvenu prie pat upės, — pasakė jis linguodamas galvą.— Bet tokio svetimšalio kaip šiandien dar nebuvau regėjęs. Tačiau antrą kartą jis pas mane nepasirodys — šunis užsiundysiu.
— Koks svetimšalis? — pasiteiravo Pipinas.
— Tai jūs prasilenkėt? — nustebo fermeris. — Juk jis ėjo tuo pačiu keliu, ir jūs turėjote susitikti. Keistas buvo svetimšalis ir klausinėjo keistai. Bet eime į vidų, aš jums smulkiau papasakosiu. Namie turiu kaimiško elio, jeigu jūs ir jūsų draugai esate ištroškę, misteri Tukai.
Atrodė, jog fermeris dega noru papasakoti kuo daugiau. Tai buvo visai ne pro šalį, todėl Pipinas priėmė kvietimą.
— O šunys? — neramiai paklausė Frodas.
— Jeigu aš neliepsiu, jie jums nieko nedarys, — nusijuokė fermeris. — Atgal, Griebčiau! Prie kojos, Ilčiau! — sušuko jis. — Vilke! Prie kojos!
Dideliam Frodo bei Semo nustebimui, šunys paliko juos ir klusniai nurisnojo prie šeimininko.
Pipinas pristatė savo draugus fermeriui.
— Misteris Frodas Beginsas, — tarė jis. — Jūs, ko gero, jo neprisimenate, bet Frodas kažkada gyveno Brendihole.
Išgirdęs Beginso vardą, fermeris krūptelėjo ir įsmeigė įdėmų žvilgsnį į Frodą. Tuo momentu Frodas pagalvojo, jog pavogtų grybų istorija vėl iškilo į paviršių, ir šunys tuoj griebs jį, bet fermeris Kurmrausis paėmė jį už parankės.
— Na, argi nekeista, — pareiškė jis, — še tau ir Beginsas! Bet prašom vidun, prašom! Reikia pasikalbėti.
Jie įėjo į fermerio virtuvę ir susėdo prie didelio židinio. Ponia Kurmrausienė atnešė didelį ąsotį elio ir pripylė keturis bokalus. Alus buvo nuostabus, ir Pipinas atleido Frodui už tai, jog šis nepanorėjo eiti į "Auksinį Ešerį". Semas siurbčiojo elį atsargiai: maža ką gamina kiti Grafystės gyventojai, be to, jis neskubėjo draugauti su tais, kurie primušė jo šeimininką, nors ir prieš daug metų.
Po kelių pastabų apie orą ir būsimąjį derlių (o jis nežadėjo būti prastas), fermeris Kurmrausis padėjo savo bokalą ir atidžiai apžvelgė visus hobitus.
— Taigi, misteri Peregrinai, — tarė jis, — iš kur keliaujate ir kur traukiate? Juk ne pas mane?
— Žinoma, — atsakė Pipinas. — Teisybę pasakius, juk jūs vis tiek atspėjote, mes pas jus atkakom ne keliu, o miškais ir laukais, nes pametėm Miškrūmio kelią, norėdami tiesiausiai pataikyti prie kelto.
— Jei taip skubėjote, tai kelias būtų buvęs geriau, — pasakė fermeris. — Nors tai nesvarbu, nes jūs, misteri Peregrinai, galite visada vaikščiot mano laukais, jei tik neturite piktų kėslų. Taip pat ir jūs, misteri Beginsai. Aš manau, jog jūs dar tebemėgstate grybus? — nusikvatojo Kurmrausis. — Aš prisiminiau jūsų pavardę ir tuos laikus, kai jaunasis Beginsas buvo vienas iš blogiausių Žemgalos nenaudėlių. Tačiau ne dėl grybų teko prisiminti Beginso pavarde. Žinote, apie ką klausinėjo šiandieninis mano svetimšalis?
Hobitai neramiai laukė pasakojimo tęsinio.
— Na, — lėtai tarė patenkintas dėmesiu fermeris, — atjojo jis ant juodo arklio, o kadangi vartai buvo atviri, tai jis — pro juos ir lenda prie durų. Visas juodas, susisupęs į apsiaustą ir prisidengęs veidą, lyg nenorėtų būti atpažintas. "Ko jam čia Grafystėje prireikė?" — pagalvojau aš. Juk nedažnai matome Didžiąją Tautą Grafystėje, tuo labiau tokius juodus keistuolius.
— Sveiki, — sakau išeidamas prieš jį, — šita alėja niekur neveda, o jei ir vestų, tai jums trumpiausias kelias yra atgal. — Man net pažvelgti į jį nesinorėjo, o šunys išbėgo, apuostė jį ir inkščia, pabrukę uodegas. Bet tas juodasis sėdi ir nejuda.
— Aš atvykau iš toli, — tyliai kalbėjo jis, mosteldamas į vakarus.