— Ar tu matei Beginsą? — paklausė keistu balsu ir pasilenkė prie manės. O veido nesimato — tiktai gobtuvas. Aš jau ir drebėti pradėjau, bet supykau, ko jis toks įžūlus, ir sušukau:
— Lauk! Lauk! Nemačiau jokių Beginsų — ne toje Grafystės dalyje atsidūrei. Keliauk sau sveikas keliu atgal į vakarus, į Hobitoną. O jis šnibžda:
— Ten nėra Beginso. Jis keliauja čionai, o aš noriu jį rasti. Jei padėsi — aukso atvešiu.
— Nieko neatveši, — atrėžiau aš, — nes turi tik vieną minutę išsinešdinti, kol pašauksiu šunis.
Jis tik sušnypštė kaip gyvatė, lyg juokdamasis, ir pavarė arklį ant manęs — paskutinę sekundę spėjau atšokti. Tuoj pašaukiau šunis, bet tas jau buvo išjojęs pro vartus ir kaip žaibas nurūko keliu. Tai ką jūs apie tai manote?
Frodas sėdėjo, žiūrėdamas į židinį ir galvodamas, kaip jie dabar pasieks keltą.
— Nieko nemanau, — pagaliau atsakė jis Kurmrausiui.
— Nežinai, tai paklausyk, ką pasakysiu, — pasiūlė Kurmrausis. Geriau jau nebūtum kėlęsis į Hobitoną, misteri Frodai. Keisti ten hobitai. (Semas pasimuistė ir įsmeigė į fermerį nedraugišką žvilgsnį.) Kai tik išgirdau, jog jūs paliekate Brendibakus ir išvykstate su savuoju Bilbu, tai iš karto pareiškiau, jog išvykstate ieškoti rūpesčio. Taip ir atsitiko — visi šitie keisti dalykai dedasi dėl Bilbo kaltės. Jo auksas niekam miegoti neleidžia, tai ir atsiranda tokių, kurie nori sužinoti, kas atsitiko auksui ir brangenybėms, paslėptoms Hobitone.
Frodas nieko nesakė: įžvalgus fermeris dar labiau jį sutrikdė.
— Taigi, misteri Frodai, — kalbėjo Kurmrausis, — nors tiek gerai, kad susipratote ir grįžtate į Žemgalą. Paklausykite patarimo: gyvenkite ramiai ir nesusidėkite su jokiais svetimšaliais. Draugų ir čia jums užteks, o jei tie juodieji vėl prisistatys — aš su jais išsiaiškinsiu — pasakysiu, jog mirėte ar palikote Grafystę, ar dar ką nors. Galgi jiems visai ne jūs, o misteris Bilbas reikalingas? Juk pavardė ta pati.
— Gal ir taip, — pritarė Frodas, vengdamas fermerio akių ir tebespoksodamas į židinį.
Kurmrausis susimąstęs pažiūrėjo į jį.
— Matau, norite savo galva gyventi, — tarė fermeris. — Man atrodo, jog jūs žinote daugiau apie mano raitelį ir, mano naujienos — jums ne naujienos. Neprašau, kad jūs man viską išpasakotumėte, bet vis dėlto jums neramu. Ko gero, dabar galvojate, kaip tyliai nusigauti prie kelto, ar ne?
— Galvoju, — prisipažino Frodas, — nors galvoti nėra ko — reikia eiti ir viskas. Dėkoju širdingai už jūsų svetingumą! Nepatikėsite, misteri Kurmrausi, bet jūsų ir jūsų šunų aš trisdešimt metų bijojau. Be reikalo, žinoma. O štai dabar, deja, tenka jus taip greit palikti. Tačiau reikia tikėtis, jog kada nors dar užsuksiu pas jus — tada jau ilgai paviešėsiu.
— Maloniai prašome, — atsakė Kurmrausis, — bet aš turiu pasiūlymą: greitai saulėlydis, o kadangi mes gulame ir keliame su saule, tai tuoj pat bus vakarienė. Mums būtų labai malonu, jeigu pasitiktumėte ir užkąstumėte.
— Mums taip pat, — atsiduso Frodas, — bet, ko gero, delsti negalima. Net jeigu išeitume dabar, tai prie kelto būtume tik naktį.
— Minutėlę, aš dar nebaigiau. Taigi po vakarienės aš įsodinčiau jus į savo vežimaitį ir nugabenčiau prie kelto. Tai sutrumpintų jūsų kelią ir išgelbėtų nuo kitokių nemalonumų.
Dideliam Pipino ir Semo džiaugsmui, dabar Frodas priėmė kvietimą. Tuo metu saulė jau buvo beveik nusileidusi už vakarinių kalvų, ir prieblanda sutirštėjo. Du Kurmrausio sūnūs ir trys dukterys pradėjo dengti didžiulį stalą. Virtuvė spindėjo nuo žvakių šviesos, o šilumos teikė židinys. Dar atėjo keletas hobitų, gyvenančių ir dirbančių pas Kurmrausį, tad greitai keturiolika hobitų susėdo už stalo. Čia netrūko alaus, o pagrindinis patiekalas buvo troškinti grybai su mėsa. Šunys gulėjo prie židinio ir graužė kaulus.
Kai vakarienė pasibaigė, fermeris su sūnumis pasišviesdami išėjo į lauką ir paruošė vežimuką. Kai į kiemą iškišo nosis svečiai, jau buvo visai tamsu. Frodas, Pipinas ir Semas įmetė savo ryšulius ir įsiropštė patys. Fermeris sėdėjo vežėjo vietoje ir ragino du tvirtus ponius. Jo žmona su žvake rankoje stovėjo tarpduryje.
— Pasisaugok pats, Kurmrausi, — liepė ji, — nesusidėk su jokiais svetimšaliais ir tuoj pat grįžk namo.
— Gerai, — sutiko fermeris ir išvažiavo pro vartus. Naktis buvo rami, be vėjo, bet šalta. Jie važiavo lėtai ir be šviesų. Po poros mylių kelias baigėsi giliu grioviu, tad teko tęsti kelione aukštu pylimu.
Prie kryžkelės Kurmrausis išlipo ir atidžiai įsižiūrėjo į šiaurinį bei pietinį kelius, bet tamsoje nieko nepamatė ir neišgirdo. Upės rūko tumulai gulė ant griovių ir šliaužiojo po laukus.
— Atrodo, naktelė bus — nors į akį durk, — pareiškė Kurmrausis, — bet žibintą užsidegsiu tik grįždamas, o dabar išgirsime kiekvieną keleivį prieš jam mus išgirsiant ar pamatant.
Iki kelto teliko penkios mylios. Hobitai sėdėjo susisupę į apsiaustus ir įtempė ausis stengėsi pagauli kokį nors garsą, be Kurmrausio vežimo ašių girgždėjimo. Frodui atrodė, jog vežimas nevažiuoja, o vos vos juda. Prie jo sėdintis Pipinas snūduriavo, Semas spoksojo į kylantį rūką.
Pagaliau jie pasiekė kelio prie kelio pradžią, pažymėtą dviem aukštais, baliais stulpais, kurie staiga iškilo dešinėje. Kurmrausis įtempė vadeles, ir poniai, leisdamiesi nuo kalvos, sulėtino žingsnį. Hobitai jau pradėjo ruoštis išlipti, bei staiga visi išgirdo lai, ko labiausiai bijojo išgirsti: besiartinančių kanopų dundėjimą.
Kurmrausis nušoko žemyn, apglėbė ponių kaklus ir įsistebeilijo į tamsą. Dudun, dudun, artėjo raitelis. Kanopų dundesys dusliai aidėjo šaltame, ūkanotame ore.
— Geriau jūs pasislėpkite, misteri Frodai, — neramiai pasakė Semas, — gulkite į vežimo apačią ir užsidenkite antklodėmis, o aš tą raitelį priversiu pasitraukti.
Semas nušoko žemyn ir atsistojo prie fermerio. Norėdami patekti prie vežimo, Juodieji Raiteliai dar turės jį sutrypti.
Taukšt taukšt, taukšt taukšt — raitelis jau buvo visai netoli.
— Ei, jūs ten! — pašaukė fermeris Kurmrausis. Besiartinantis kanopų garsas nutilo. Semas pagalvojo, jog jis mato tamsią, susisupusią į apsiaustą figūrą, stovinčią vos per porą jardų.
— Jums sakau! — vėl šūktelėjo fermeris, ir numetęs vadžias Semui, žengė į priekį.
— Man reikalingas misteris Beginsas! Ar jūs jo nematėte? — paklausė duslus balsas — Merio Brendibako balsas. Kalbėtojas nudengė žibintą, ir jis apšvietė nustebusį fermerio veidą.
— Misteris Meris! — šūktelėjo Kurmrausis.
— Žinoma! O kas gi kitas? — paklausė Meris, pasirodydamas iš rūko. Baimė dingo — prieš juos stovėjo paprasčiausias hobitas, jojantis poniu ir iki ausų apsivyniojęs šaliku.
Norėdamas pasisveikinti, Frodas tuoj pat nušoko nuo vežimo.
— Ak, štai kaip! — pasakė Meris. — Aš jau pradėjau jaudintis, jog nespėsite vakarienei, tad pakilus rūkui išjojau apsižiūrėti — o gal įvirtote kur nors? Bet jau ko ko, o to, jog eisite šituo keliu, tai jau nesitikėjau. Kur jūs juos radote, misteri Kurmrausi? Savo ančių, tvenkinyje?
— Ne, — paprieštaravo fermeris, — aš juos užtikau brakonieriaujant ir norėjau užsiundyti šunimis, bet... bet jie patys jums viską papasakos. O dabar jūs man atleiskite, aš skubu namo. Ponia Kurmrausienė jaudinasi, o naktis tamsi.
Jis apsuko vežimaitį ir pliaukštelėjo vadžiomis.
— Labos nakties jums visiems, — atsisveikino jis, — ir nesuklysiu pasakęs, jog šiandien buvo keista diena. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, nors jūs tai galėsite pasakyti tik pasiekė savo duris. Ir aš taip pat.
Fermeris uždegė žibintus ir įšoko į vežimą. Ūmai iš po sėdynės jis ištraukė didelį krepšį.