— Mano žmona siunčia geriausių linkėjimų misteriui Beginsui ir štai šitą daiktą.
Jis padavė krepšį ir pajudėjo, lydimas padėkų ir atsisveikinimo šūksnių.
Hobitai žiūrėjo į blyškius šviesos žiedus aplink žibintus tol, kol jie išnyko ūkanotoje naktyje. Netikėtai Frodas susijuokė: iš uždengto krepšio jis užuodė skanų keptų grybų kvapą.
V. Atskleistas sąmokslas
— Na, mums irgi jau metas, — tarė Meris. — Matau, jog jums visai nelinksma, bet apie viską papasakosite sugrįžę.
Jie pasuko tiesiu ir gerai prižiūrėtu kelto keliu. Kelio šonus žymėjo dideli, balti akmenys. Paėję kokį Šimtą jardų, jie atsirado prie upės krante esančios didelės medinės prieplaukos. Prie jos plūduriavo didelis platus keltas. Baltį prieplaukos stulpeliai buvo apšviesti dviem lempom, bet upėje tyvuliavo tamsus, blyškiu rūko sluoksniu apsiklojęs vanduo. Atrodė, jog kitoje pusėje rūkas daug skystesnis.
Meris paėmė ponį už pavadžio ir tilteliu pervedė į keltą. Kiti pasekė jo pavyzdžiu. Kai visi sulipo, Meris ilga kartimi atsistūmė nuo kranto. Prieš juos plačiai ir lėtai tekėjo Brendivynas. Kitoje pusėje krantas buvo status, o nuo jo vingiavo takelis. Tolumoje dunksojo Bako kalva, o ant jos pro rūką žibėjo raudoni ir geltoni namų langai. Tai buvo Brendiholas, senoji Brendibakų gyvenvietė.
Seniai, seniai Gorhendedas Senbakas, Senbakų šeimos galva, vienas seniausių Marių, o gal ir visos Grafystės gyventojų, persikėlė per upę, tuometine rytinę hobitų sieną. Jis pastatė (ir iškasė) Brendiholą, pakeitė pavardę į Brendibaką ir tapo iš esmės mažos nepriklausomos šalies valdovu. Jo šeima vis augo ir augo tol, kol Brendiholas užėmė visą kalvą. Dabar jame buvo trys didelės paradinės durys ir apie šimtas langų. Po to Brendibakai ir jų giminaičiai viską aplinkui išrausė ir apstatė. Tai ir davė pradžia Žemgalai, tirštai apgyventam plotui tarp upės ir Amžinojo Miško ir beveik nepriklausančiai Grafystei. Jos pagrindinis kaimas buvo Baklberis, išsidėstęs ant šlaitų ir kalvų, už Brendiholo.
Marių gyventojai draugavo su žemgaliečiais ir Valdovo (kaip buvo vadinama Brendibakų šeimos galva) valdžią pripažino visi fermeriai, gyvenantys tarp Rąstų ir Nendrių. Tačiau daugelis kitų Grafystės gyventojų laikė žemgaliečius beveik svetimšaliais, nors jie niekuo nesiskyrė nuo kitų hobitų, nebent tuo, jog mokėjo ir mėgo plaukioti valtimis ir be jų. Jų šalis visai neapginta iš rytų, todėl ten buvo pastatyta tvora: Aukštoji Šieninė. Ji buvo pastatyta prieš daug metų, ir kiekvienais metais visi gyventojai ją aukštindavo ir tvirtindavo. Tvora ėjo nuo pat Brendivyno Tilto iki Šiengalio (ten, kur Karklyne išplaukia iš miško ir įteka į Brendivyną) daugiau kaip dvidešimt mylių. Tačiau, žinoma, tvora negalėjo patikimai apsaugoti hobitų, nes miškas daugelyje vietų jau priartėjo prie pat tvoros, ir visi žemgaliečiai eidami gulti užsirakindavo duris, nors to nedarydavo joks kitas Grafystės hobitas.
Keltas lėtai plaukė upe. Žemgalos krantas vis artėjo ir artėjo. Semas buvo vienintelis iš visų, dar niekada neplaukiojęs upe. Jis jautėsi labai keistai, kai po keltu gurgė srovė. Atrodė, jo senas gyvenimas lieka rūke, o priekyje laukia tamsūs nuotykiai. Semas pasikasė galvą ir staiga užsinorėjo, jog misteris Frodas vėl sugrįžtų į Begendą. Keturi hobitai nušoko nuo kelto. Meris rišo keltą prie kranto, Pipinas jau vedė ponį keliuku, o Semas (jis žvilgčiojo atgal, lyg norėdamas atsisveikinti su Grafyste), tyliai sušnibždėjo:
— Atsigręžkite, misteri Frodai! Ar jūs ką nors matote?
Tolimoje prieplaukoje dviejų lempu šviesoje jie pamatė figūrą, kuri atrodė kaip didelis juodas ryšulys. Bet hobitams bežiūrint figūra sujudėjo, lyg ko ieškodama ant kranto. Po to nušliaužė atgal ir dingo tamsoje už žibintu.
— Kas čia dabar Grafystėje dedasi? — sušuko Meris.
— Kažkas mus seka, — paaiškino Frodas, — bet neklausinėk daugiau! Greičiau dinkime!
Jie nuskubėjo takeliu iki pat kranto viršaus, bet kai vėl atsisuko, pro miglą nieko neįžiūrėjo.
— Laimė, jog jūs vakariniame krante nelaikote jokių laivelių, — tarė Frodas. — O su arkliais ar galima persikelti per upę?
— Jie turėtų joti dvidešimt mylių į šiaurę prie Brendivyno Tilto arba bandyti plaukti, — atsakė Meris, — bet aš niekada nesu girdėjęs, jog koks nors arklys būtų perplaukęs Brendivyną. O kuo čia dėti arkliai?
— Pasakysiu vėliau, kai ateisim ir užsirakinsim.
— Gerai. Tu ir Pipinas žinote taką, tad aš nueisiu pas Storulį Bolgerį ir pranešiu, jog atvykote. Paruošime ir vakarienę.
— Mes jau vakarieniavome pas fermerį Kurmrausį — pasakė Frodas, — bet mielai galime dar kartą.
— Tai bent apsirijėliai! Duok krepšį! — šūktelėjo Meris ir išnyko tamsoje.
Nuo Brendivyno iki Frodo naujojo namo Musdaubėje buvo netoli. Jie paliko Bako kalvą ir Brendiholą kairėje ir išėjo į pagrindinį Žemgalos kelią, nuo Brendivyno Tilto vedantį į pietus. Po mylios į šiaurę jie priėjo keliuką, sukantį į rytus. Juo paėjėję keletą mylių, hobitai vorele nusileido į kaimą.
Pagaliau jie priėjo vartus prie plačios tvoros. Tamsoje namo beveik nesimatė, nes jis stovėjo nuošalėje nuo pagrindinio Musdaubės keliuko. Frodas jį pasirinko dėl to, jog čia buvo nuošalus kampelis be jokių kitų gyventojų ar kaimynų, kur galima nepastebėtam atvykti ir išvykti. Šitą namą statė ankstyvieji Brendibakai ir juo naudojosi svečiai ir čionykščiai, norintys pabėgti nuo triukšmingo Brendiholo gyvenimo. Namas buvo senas, labai panašus į hobitų olas: ilgas, žemas, be viršutinio aukšto, šiaudiniu stogu, apvaliais langais ir didelėm apvaliom durim.
Kai jie ėjo žaliu takeliu prie durų, namas skendėjo tamsoje, negalėjai įžiūrėti net juodų aklinai uždengtų langų. Frodas pasibeldė, Storulis Bolgeris atvėrė duris, ir priebutį užplūdo jauki šviesa. Hobitai šmurkštelėjo į vidų, greitai užsidarė duris ir atsidūrė erdviame prieškambaryje su durimis iš abiejų pusių, o prieš juos buvo koridorius, vedantis į namo gilumą.
— Na, kaip? — pasiteiravo Meris, pasirodęs koridoriuje, — per trumpą laiką mes padarėme viską, kad tu galėtum jaustis kaip namie. Be to, ir mes patys čia atbildėjome tik vakar.
Frodas apsižvalgė. Iš tikrųjų viskas buvo kaip namie. Daugelis mėgstamų jo ir Bilbo daiktų (Bilbo daiktai kėlė Frodui ypatingus prisiminimus) buvo sudėti ten, kur jie gulėjo Begende. Čia iš tikrųjų buvo jauku, tylu ir ramu, ir Frodas staiga panoro niekur iš čia nebeiti. Atrodė negarbinga — draugai tiek stengėsi, o jis... Ir Frodas vėl pagalvojo, kaip teks pranešti žinią, jog jis ketina juos palikti. "Ko gero, tai teks padaryti šiandien, prieš einant miegoti", — nusprendė jis.
— Kaip puiku, — pasakė Frodas su nuoskauda balse, — atrodo, lyg būčiau niekur nevažiavęs.
Keliauninkai nusimetė apsiaustus ir sukrovė ryšulius ant grindų. Meris nulydėjo juos koridorium ir atvėrė pačias paskutines duris. Iš ten plūstelėjo debesis garo ir ugnies žybtelėjimas.
— Pirtis! — sušuko Pipinas, — tebūnie palaimintas Meriadokas!
— Kas eina pirmas? — pasiteiravo Frodas, — vyriausias ar greičiausias? Šiaip ar taip, tu būsi paskutinis, mano pone Peregrinai!
— Leiskite vadovauti man, — nutraukė juos Meris, — negalima pradėti gyvenimą Musdaubėje nuo ginčų. Tame kambaryje stovi trys kubilai ir katilas, pilnas karšto vandens. Beje, ten taip pat yra rankšluosčiai, muilas ir plaušinės. Pirmyn į vidų ir paskubėkit!
Meris su Storuliu įėjo į kitoje koridoriaus pusėje esančią virtuvę, kur turėjo baigti ruoštis vėlyvai vakarienei. Iš pirties buvo girdėti dainų nuotrupos, sumišusios su pliuškenimosi ir teškenimosi garsais. Staiga visus garsus nustelbė Pipino balsas. Jis dainavo vieną mėgstamiausių Bilbo sukurtų pirties dainų: