Staiga pasigirdo baisus pliaukštelėjimas ir Frodo riksmas. Pasirodo, jog Pipinas imitavo fontaną ir visa vandenį išpylė į viršų. Meris priėjo prie durų.
— Vakarienė ir elis laukia, — pakvietė jis. Durys atsidarė, ir šukuodamasis išėjo Frodas.
— Ten tiek vandens, jog šukuotis turiu baigti virtuvėje, — pasiteisino jis.
Meris įkišo nosį į vidų ir aiktelėjo. Akmeninės grindys buvo virtusios baseinu.
— Atrodo, tu turėsi čia viską iššluostyti, antraip negausi valgyti, Peregrinai! — šūktelėjo Meris. — Paskubėk, nes nieko neliks.
Jie vakarieniavo virtuvėje, prie stalo, netoli židinio.
— Tikiuosi, jūs trys jau prisivalgėte ir nebenorite grybų, — su nedidele viltimi paklausė Fredegaras.
— Prisivalgėm ir dar pavalgysim! — riktelėjo Pipinas.
— Grybai mano! — sušuko Frodas, — man juos davė ponia Kurmrausienė — fermerių žmonų karalienė. Patraukite savo godžias rankas — aš pats išdalinsiu.
Hobitai aistringai mėgsta grybus, labiau už Didžiąją Tautą. Šitai paaiškina visus Frodo žygius į Marias ir Kurmrausio pyktį. Tačiau dabar grybų buvo pakankamai netgi besočiams hobitams. Be to, vakarienei buvo paruošta tiek įvairių patiekalų, jog baigiant net Storulis Bolgeris patenkintas sočiai atsipūtė. Jie atstūmė stalą ir sustatė kėdes aplink židinį.
— Apsitvarkysime vėliau, — nusprendė Meris, o dabar viską pasakokite! Aš manau, jog be manęs jūs turėjote nuotykių, o tai nesąžininga. Aš noriu išsamios ataskaitos, o labiausiai sužinoti apie senąjį Kurmrausį. Man pasirodė, jog jis buvo išsigandęs! Kurmrausis — persigandęs!
— Mes visi buvom išsigandę, — patylėjęs tarė Pipinas, nes Frodas spoksojo į ugnį ir tylėjo. — Tu irgi išsigąstum, jeigu tave dvi dienas persekiotų Juodieji Raiteliai.
— O kas jie tokie?
— Juodos figūros, jodinėjančios juodais arkliais, — atsakė Pipinas. Jeigu Frodas tyli, tai aš tau viską papasakosiu. Ir Pipinas smulkiai išdėstė visus įvykius, nutikusius, kai jie paliko Hobitoną, o Semas patvirtindamas linksėjo galva. Frodas tebesėdėjo tylus.
— Pamanyčiau, jog jūs viską patys sugalvojote, jei nebūčiau matęs juodosios figūros prieplaukoje ir nebūčiau girdėjęs išsigandusio Kurmrausio balso, — pasakė Meris. — O ką tu manai, Frodai?
— Brangusis pusbrolis Frodas labai uždaras, — atsišaukė Pipinas, — bet nieko jam neišėjo: net fermeris Kurmrausis susigaudę, jog čia yra kažkas, susijęs su Bilbo lobiais.
— Jis tik spėlioja, — atkirto Frodas, — bet nieko tikro nežino.
— Senasis Kurmrausis yra įžvalgus vyrukas, — tarė Meris, — ir žino daugiau, negu sako. Kalbama, jog jis net Amžinajame Miške yra klajojęs ir daug keistų dalykų patyręs. Bet tu, Frodai, mums pasakyk nors tiek — atspėjo jis ar ne?
— Aš manau, — lėtai pratarė Frodas, — jog atspėjo nemažai. Iš tikrųjų yra ryšys tarp Bilbo brangenybių ir Raitelių, ieškančių jo arba manės. Na, o jei jau pradėjome, tai dar pasakysiu, jog šitas dalykas ne juokingas, o pavojingas, ir aš nei čia, nei niekur kitur nebūsiu saugus.
Frodas apžiūrėjo langus ir sienas, lyg bijodamas, kad jie ims ir išnyks. Kiti hobitai tylėdami pasižiūrėjo į jį ir reikšmingai susižvalgė.
— Tuojau pradės, — sušnibždėjo Pipinas Meriui. Meris linktelėjo.
— Na, — pagaliau tarė atsitiesdamas Frodas, lyg būtų padais svarbų sprendimą. — Aš negaliu daugiau saugoti paslapčių ir turiu kai ką jums pasakyti, bet nežinau, nuo ko pradėti.
— Gerai jau gerai, aš tau padėsiu, — ramiai įsiterpė Meris, — papasakosiu už tave.
— Ką tu turi galvoje? — neramiai paklausė Frodas.
— Tik tai, brangusis Frodai, jog tu nežinai, kaip atsisveikinti. Tu nusprendei palikti Grafystę, bet pavojus atslinko greičiau, negu tikėjaisi, ir privalai išeiti tuoj pat. O tu to nenori. Mums tavęs labai gaila.
Frodas išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Jo nustebęs žvilgsnis buvo toks vaikiškas, jog visi prapliupo juoku.
— Brangusis Frodai! — pasakė Pipinas. — Nejaugi iš tiesų manei, jog mes nieko nepastebėsime ir tu tyliai išvyksi? Kur ten — tau ir atsargumo, ir proto pritrūko. Juk jau nuo balandžio tu ruošiesi išvykti ir atsisveikini su savo mėgstamiausiomis vietomis. Juk tu nuolatos niurnėdavai: "Aš kada nors dar išvysiu šitą slėnį?.." Be to, apsimetei, jog tau trūksta pinigų ir pardavei savo numylėtą Begendą tiems Sakviliams-
Beginsams. O dar tos visos slaptos šnekos su Gendalfu!
— Tai bent naujienos! — sušuko Frodas. — O aš maniau kad esu atsargus ir išmintingas. Neįsivaizduoju, ką Gendalfas pasakytų. Turbūt visa Grafystė kalba apie mano išvykimą?
— Ne, ne, — paprieštaravo Meris. — Nesijaudink dėl to, paslaptis visi sužino, bet kol kas jas žinom tik mes. Tu prisimink, jog mes tave kaip nuluptą pažįstam ir visą laiką būnam su tavim. Tiesą pasakius, aš tave labai atidžiai prižiūrėjau, kai Bilbas išėjo. Aš maniau, jog anksčiau ar vėliau tu paseksi juo. Vienintelis dalykas, kurio mes bijome — kad neišspruktum staigiai ir tyliai, todėl nuo pat pavasario tu buvai atidžiai sekamas. Tu nuo mūsų taip lengvai nepaspruksi!
— Bet aš turiu keliauti, — pasakė Frodas, — ir nieko čia nepakeisi, brangieji. Tai labai blogai, bet nebandykite manęs sulaikyti. Dabar, kai jūs žinote tiek daug, prašau — padėkite ar nors nekliudykite man!
— Tu nesupranti, — sudraudė jį Pipinas. — Jei turi keliauti, tai ir mes keliausime, aš ir Meris. Semas yra puikus vaikinas. Jei reikės, jis dėl tavęs ir į drakono ryklę šoks, jeigu pasieks, tačiau tau reikia daugiau bendrakeleivių.
— Brangieji ir nuostabieji hobitai, — paskelbė susijaudinęs Frodas, — aš negaliu to leisti, nes pats jau seniai viską apgalvojau. Štai jūs kalbate apie pavojų, bet jo neįsivaizduojate. Ši kelionė nebus brangenybių ieškojimas, nebus kelionė "Ten ir atgal". Manęs tykos pavojus po pavojaus!
— Mes viską suprantame, — ryžtingai tarė Meris, — kaip tik todėl ir eisime su tavim. Be abejo, Žiedas — tai menki juokai, bet mes viskuo, kuo tik galėsim, padėsime tau kovoje prieš Priešą.
— Žiedas! — sušuko galutinai priblokštas Frodas.
— Taip, Žiedas, — pasakė Meris. — Naivusis hobite, tu net neįsivaizduoji savo draugų smalsumo. Aš metų metais žinojau apie Žiedą, bet kadangi Bilbas buvo kaip vandens į burną prisisėmęs, tai aš irgi tylėjau tol, kol mes sudarėme sąmokslą. Bilbą aš, žinoma, pažinojau blogiau negu tave, bet aš buvau jaunesnis, be to, ir atsargesnis už tave, nors nepakankamai atsargus. Jeigu nori, aš tau papasakosiu, kaip pirmą kartą sužinojau apie Žiedą.
— Pasakok! — silpnu balsu atsiliepė Frodas.
— Kaip ir reikėjo tikėtis, kalti buvo Sakviliai-Beginsai. Kartą, prieš metus iki Puotos, aš vaikštinėjau keliu ir pamačiau priešais ateinantį Bilbą. Staiga tolumoje pasirodė Sakviliai-Beginsai. Bilbas pasilenkė ir — išnyko! Aš taip apstulbau, jog vos susivokiau irgi pasislėpti: peršokau per tvorą ir už jos užsiglaudžiau. Atidžiai stebėjau kelią, ir kai Sakviliai-Beginsai praėjo, tuščioje vietoje staiga atsirado Bilbas. Be to, dar įžiūrėjau aukso spindesį, kai tavo dėdė kažką įsikišo į kelnių kišenę. Nuo tada aš tapau atidus ir net pradėjau, jeigu leisite pasakyti, šnipinėti. Tačiau negalima pamiršti, jog tai buvo labai įdomu, o aš dar buvau nesubrendęs. Iš tiesų esu vienintelis iš Grafystės, išskyrus tave, Frodai, kuris yra matęs senojo Bilbo slaptąją knygą.