— Tu skaitei jo Knygą! — suriko Frodas. — Negi nieko šiame pasaulyje nėra saugaus?
— Aš pasakyčiau, beveik nėra, — tarė Meris. — Juk aš tik greitosiomis žvilgtelėjau, o ir tai — kiek laiko reikėjo stengtis. Tą knygą Bilbas saugojo kaip savo akį. Aš norėčiau žvilgtelėti dar kartą. Tu turi ją, Frodai?
— Ne. Jos nebuvo Begende. Tikriausiai Bilbas išsigabeno.
— Na ką gi, — toliau kalbėjo Meris, — kaip jau sakiau, savo žinių niekam nepasakojau iki šio pavasario, kai reikalai surimtėjo. Tada mes ir suruošėm savo sąmokslą, o kadangi viskas vyko labai rimtai, tai ir mes nebuvome per daug skrupulingi, nes tu jau esi baisus tylenis, o Gendalfas dar baisesnis. Žinoma, mes turėjome savo slaptąjį seklį — tyrinėtoją, kurį aš tau galiu pristatyti.
— Kur jis? — paklausė apsižvalgydamas Frodas, lyg laukdamas iš indaujos beišlendančius kaukėtos ir piktos figūros.
— Pirmyn, Semai, — pasakė Meris ir išstūmė į priekį raudoną kaip buroką Semą. — Štai mūsų žinių rinkėjas. Jis neblogai pasidarbavo, kol nebuvo sugautas. O po to visiškai užsičiaupė — jis, matote, žodį davęs!
— Semai! — tik tiek tegalėjo pasakyti Frodas, nežinodamas, ar jam supykti, ar nusiraminti, ar susijuokti, nes visais atvejais jis liktų kvailio vietoje.
— Taip, pone, — pasakė Semas, — atleiskite man, bet aš niekam nenorėjau blogo, nei jums, nei Gendalfui. Juk burtininkas taip ir pasakė: "Neik vienas! Pasiimk tuos, kuriais gali pasitikėti".
— Aš čia nematau tokių, kuriais galima pasitikėt, — niūriai atsiliepė Frodas.
Nelaimingasis Semas nudelbė akis žemyn.
— Žiūrint, ką turi galvoje, — įsiterpė Meris. — Gali pasitikėti mumis, nes mes su tavimi eisime į ugnį ir vandenį iki pat galo. O tavo paslaptys bus mūsų paslaptys ir jas mes saugosime dar geriau už tave. Tačiau kad paliktum mus ir išeitum vienas — net nesitikėk. Mes juk tavo draugai, Frodai. Ir žinome, ką Gendalfas tau yra sakęs. Mes žinome apie Žiedą ir labai bijome, bet vis tiek eisime su tavimi, nori tu ar nenori.
— Ir nepamirškite, pone, — pridėjo Semas, — ką patarė elfai. Juk Gildoras sakė, kad galite imti tuos, kuriais tikite ir kurie nori keliauti.
— Aš to neneigiu, — pasakė Frodas, žiūrėdamas į vėl išsišiepusį Semą, — bet daugiau niekada nebetikėsiu tavo miegu, net jei garsiausiai knarktum, ir tikrinsiu spardydamas koja.
— Jūs esate melagingi nenaudėliai, kad jus kur galai, — atsisuko Frodas į kitus, — bet aš pasiduodu ir priimu Gildoro pasiūlymą. Jeigu pavojus būtų ne toks baisus, tai, ko gero, net šokti pradėčiau iš džiaugsmo. Neturiu ko slėpti — juk aš mirtinai bijojau šito vakaro, o štai kaip išėjo!
— Vadinasi, nuspręsta. Valio! Valio! Valio vadui Frodui ir jo kompanijai! — sušuko visi ir pradėjo šokti aplink Frodą. Meris ir Pipinas užtraukė iš anksto paruoštą dainą.
Ji buvo labai panaši į tas dainas, kurias dainavo nykštukai kartu su Bilbu, traukdami kelionėn:
— Tiesiog puiku! — pagyrė Frodas, — bet mūsų dar laukia daug darbų, todėl paskubėkime.
— O! Daina lieka daina, o darbas — darbu, — pritarė Pipinas. — Ar tu iš tikrųjų nori iškeliauti prieš aušrą?
— Dar nežinau, — atsakė Frodas. — Aš bijau Juodųjų Raitelių ir esu tikras, jog pavojinga likti namie, kadangi visi žino, kur aš atsidūriau. Ir Gildoras patarė nedelsti. Bet aš labai norėčiau pamatyti Gendalfą. Juk net Gildoras sunerimo, kai išgirdo, jog Gendalfas nepasirodė. Todėl reikia apsvarstyti du dalykus: kada Juodieji Raiteliai atvyks į Baklberį ir kada mes galime iškeliauti?
— Į antrą klausimą jau galima dabar atsakyti, — tarė Meris. — Mes galime išvykti po valandos, jau viskas paruošta ir arklidėse stovi šešetas ponių. Daiktai ir kiti reikmenys sukrauti, išskyrus keletą šiltų drabužių ir greitai gendantį maistą.
— Atrodo, čia būta labai pasiruošusių sąmokslininkų, — susijuokė Frodas, — tačiau ką darysim su Juodaisiais Raiteliais? Aš norėčiau nors dienele palaukti Gendalfo.
— Mes tai galime palaukti, — svarstė Meris, — bet štai ar Raiteliai palauks? Jie jau seniai būtų buvę čia, jei nebūtų įstrigę prie Šiaurinių Vartų, kur Aukštoji Šieninė stovi prie pat upės, prie Tilto. Vartų sargyba naktį nepraleis jų, o jėga nelabai prasiverši. Sargyba ir dieną nelabai leidžia tuos, kurie neturi Valdovo leidimo, tuo labiau jeigu šitie svetimšaliai tokie juodi ir įtartini. Tačiau, žinoma, Žemgala ne tvirtovė. Visai galimas dalykas, jog rytą net Juodasis Raitelis, pranešęs, jog vyksta pas misterį Beginsą, bus praleistas. Tuo labiau kad daug kas žino, jog tu grįžai į Musdaubę.
Frodas kurį laiką pagalvojo.
— Aš nusprendžiau, — pagaliau tarė jis, — mes išvyksime rytoj, prieš pat aušrą. Tačiau Keliu neisime:
būtų saugiau laukti čia, negu keliauti Rytiniu Keliu. Jeigu aš eičiau pro Šiaurinius Vartus, mano išvykimas iš Žemgalos būtu iš karto pastebėtas ir apsvarstytas. Be to, Tiltas ir Rytinis Kelias gali būti saugomi Raiteliu. Mes juk nežinome, kiek jų yra — gal du, o gal daug daugiau. Mums belieka tik išvykti į labiausiai netikėtą pusę.
— Bet tada juk tik į Amžinąjį Mišką! — su siaubu sušuko Fredegaras. — Net negalvokit apie tai. Miškas daug pavojingesnis už kažkokius Juoduosius Raitelius.
— O tu susirask juos ir palygink, — pasiūlė Meris. — Nors tai atrodo baisu, bet aš palaikau Frodą. Tai vienintelis kelias išvengti persekiojimo, o jei pasiseks, tai apskritai galėsim be nerimo keliauti.
— Ar tai Amžinajame Miške jums pasiseks? — užprotestavo Fredegaras. — Niekam ten nepasiseks. Jei Raitelių išvengsite, tai patys paklysite. Niekas ten nevaikšto.
— Kaip tai nevaikšto? — nustebo Meris. — Brendibakai vaikščiojo — ir nieko, ne kiekvieną dieną, žinoma, bet kai reikalas prispiria. Netgi savo takelį turime. Frodas irgi juo vaikščiojo, kai jaunas buvo, ir aš pats miške irgi keletą kartų esu slampinėjęs, kai šviesu ir medžiai apsnūdę, savaime aišku.
— Darykite kaip norite, — pasakė Fredegaras. — Visame pasaulyje man nėra nieko baisiau už Amžinąjį Mišką, o pasakojimai apie jį — tikras košmaras. Bet kadangi aš niekur nekeliauju, tai mano nuomonė nieko nereiškia. Aš esu labai laimingas, jog pasilieku čia ir, kai sugrįš Gendalfas, galėsiu papasakoti apie jus.
Nors ir labai mylėdamas Frodą, Storulis Bolgeris neturėjo jokio noro palikti Grafystės ir apsidairyti, kas dedasi kituose kraštuose. Jis buvo kilęs iš Rytkiemio, nuo Avibrastės prie Tiltalaukio, bet anapus Brendivyno buvo pirmą kartą. Pagal sąmokslininkų planus jis turėjo aiškintis su smalsiais hobitais ir sudaryti įspūdį, jog misteris Frodas Beginsas dar tebegyvena Musdaubėje. Storulis turėjo net senus Frodo drabužius, bet niekas nepagalvojo, jog tai gali būti pats pavojingiausias vaidmuo.
— Puiku, — tarė Frodas, pagaliau supratęs sąmokslininkų planą, — kitaip mes negalėtume palikti Gendalfui jokios žinutės. Aš nežinau, ar Raiteliai moka skaityti, bet nerizikuočiau palikti laiško Gendalfui, — o jeigu jie įsiverš ir viską sužinos? Dabar namus gins Storulis Bolgeris ir Gendalfas žinos, kur mes pasukome. Todėl rytoj mes įžengiame į Amžinąjį Mišką.