Hobitai padrąsėjo ir viltingai pažvelgė į dangų. Tolimame laukymės krašte medžių sienoje buvo matyti proskyna ir takelis, vingiuojantis pro ją. Hobitai įžiūrėjo, jog takelis veda į mišką, į kalvele, apklėstą juodų šakų. Šituo taku ir patraukė keliauninkai. Dabar jie jau ėjo daug greičiau ir linksmiau, nes jiems atrodė, jog miškas pasigailėjo jų ir nekliudydamas leis keliauti.
Bet netrukus tapo karšta ir tvanku. Medžiai iš abiejų pusių vėl susispaudė ir priekyje nieko nesimatė. Daug stipriau negu prieš tai jie pajuto piktus miško kėslus. O buvo taip tylu, jog ponių kanopos, šnarinančios nukritusius lapus ir kliuvinėjančios už paslėptų šakų, dusliai bumbsėjo hobitų ausyse. Frodas, norėdamas save padrąsinti, užtraukė dainą, bet jo balsas pavirto į murmėjimą:
— Keliaujantys šešėlių šalimi, nenusiminkit, nors tamsa nuožmi, juk baigsis tie miškai galų gale ir pamatysit saulę danguje, kai ji daug sykių leisis ir tekės, kai dienos ges ir vėlei prasidės, miškų neliks rytuos nei vakaruos...
Nespėjus ištarti paskutinio žodžio, Frodo balsas nutrūko. Oras tapo sunkus ir gniaužė gerklę. Už jų nugarų su triukšmu ant takelio nukrito didelė persenusio medžio šaka. Medžiai aplink juos dar labiau susispaudė.
— Jiems visai nepatinka tavo kalbos apie pabaigą ir įveikimą, — pasakė Meris, — todėl šiuo metu gal geriau nedainuokime. Palauk, kol pereisim mišką, tada visi choru užtrauksim!
Jis kalbėjo linksmai ir nerodė jokio nerimo. Kiti paniurę tylėjo. Kiekvienam žingsny Frodas keikė save paskutiniais žodžiais, kodėl įsileido tokią avantiūrą ir dar įtraukė savo draugus. Pagaliau jis beveik nusprendė sustoti ir grįžti (jeigu tai dar įmanoma), bet viskas pakrypo kita linkme. Takelis nustojo kilti į viršų ir ėjo lygia žeme. Medžiai prasiskyrė, ir keliautojai matė, jog takas veda tiesiai pirmyn. Prieš juos, bet truputį toliau, stūksojo žalia bemiškė kalvelė kaip plikė virš vešlaus miško. Takelis kaip tik į ją ir vedė.
Hobitai vėl nuskubėjo į priekį, norėdami nors kuriam laikui ištrūkti iš po miško stogo. Takelis nusileido žemyn, po to vėl pakilo, pagaliau atvesdamas juos prie stačios pašlaitės, ir dingo žolėje. Aplink kalvą augantis miškas atrodė kaip tankūs plaukai aplink plikę.
Hobitai vedė ponius į viršų tol, kol užsiropštė į pačią viršūne. Ten keliautojai sustojo ir apsidairė. Oras buvo šiltas, bet ūkanotas, todėl jie beveik nieko nematė. Netoliese miglos beveik nebuvo — ji nusėdo miško žemumose, o pietuose iš mišką kertančios gilios properšos baltų garų kamuoliais kilo rūkas.
— Ten, — pasakė Meris, — rodydamas ranka, — ten teka Karklynė. Ji atsrūva iš kalvų, vinguriuoja į pietvakarius, kirsdama Mišką ir įteka į Brendivyną žemiau Šiengalio. Ten mums labiausiai nereikia. Sakoma, jog Karklynės slėnis — pati keisčiausia miško vieta, vieta, iš kurios ir kyla visos negerovės.
Kiti pažvelgė į Merio rodomą pusę, bet teįžiūrėjo miglą, tvyrančią virš drėgno ir gilaus slėnio. Už jo esančią pietinę miško dalį visiškai dengė rūkas.
Stovint ant kalvelės, saulė vis labiau kaitino. Nors buvo jau vienuolikta valanda, bet rudeninė ūkana vis trukdė ką nors pamatyti kitose pusėse. Vakaruose nebuvo matyti nei Tvoros, nei Brendivyno slėnio už jos. Prieš saulę hobitai negalėjo įžiūrėti jokios didžiojo Rytų Kelio linijos.
Jie jautėsi tarsi saloje medžių jūroje. Keliautojai sėdėjo ant žolės, žiūrėjo į medžius ir valgė priešpiečius. Kai saulė įsirito į dangaus vidurį ir atėjo vidurdienis, toli rytuose sušmėžavo kalvų kontūrai, esantys už Amžinojo Miško. Tai džiaugsmingai nuteikė hobitus — vadinasi, miškas turi pabaigą. Nors, tiesą sakant, jie visai neketino eiti tenai: Pilkapius, kaip ir Mišką, hobitų legendos vaizdavo juodomis spalvomis.
Pagaliau jie prisivertė vėl pakilti. Takas, atvedės į kalvą, buvo šiaurinėje pusėje, bet hobitai įsitikino, jog jis vis labiau suka į pietryčius. Greitai jis visiškai apsisuko ir nukrypo į. Karklynės slėnį, tai yra ten, kur hobitams labiausiai nesinorėjo eiti. Po nedidelio ginčo jie nusprendė palikti šitą klaidinantį taką ir stengtis apgraibomis keliauti į šiaurę. Nors nuo kalvos jie ir nematė kelio, bet jis tikrai driekiasi šiaurėje ir tikriausiai yra visai nebetoli. Beje, einant į šiaurę, vietovė pasidarė sausesnė ir atviresnė, medžiai tapo plonesni ir ne tokie tankūs, nes pušys bei eglės pakeitė ąžuolus, gluosnius ir kitokius bevardžius ar nepažįstamus tankaus miško medžius.
Iš pradžių viskas klojosi labai gerai — jie spėriai žygiavo, saulė visą laiką švietė jiems į nugaras — vadinasi, kiek nukrypta į vakarus. Bet po kurio laiko medžiai vėl ėmė lankėti ir kur buvę, kur nebuvę netikėtai atsirasdavo gilūs grioviai, lyg milžinų praminti apleisti keliai, apaugę gervuogėmis. Ir lyg tyčia — jie vis pastodavo kelią, o persikelti per juos buvo galima tik nusileidus į griovį ir vėl pakilus, ir tai labai vargino ponius. Nusileidę hobitai kaskart aptikdavo tankiai krūmais ir atžalynu apaugusį dugną, kuris neleisdavo sukti į kairę, todėl vienintelė įmanoma kryptis būdavo į dešinę. Įlipę į vieną griovį, jie turėjo dugnu net paeiti galiuką, kol medžiai maloningai leido jiems įkopti į kitą šlaitą. Ir kiekvieną kartą, kai keliautojai išsikrapštydavo į viršų, medžiai atrodydavo dar tankesni ir tamsesni, tačiau tik kelias į kalvą, į šiaurę būdavo uždarytas, o į dešinę jie galėdavo žingsniuoti be didesnių kliūčių.
Po keleto valandų hobitai pametė bet kokią kryptį, bet puikiai suprato, jog klaidžiojo visur, tik ne šiaurės link. Į šiaurę kelias buvo užkirstas, ir kažkas nematoma ranka vedė juos į pietryčius, į pačią miško širdį, apie kurią hobitai bijodavo net užsiminti.
Popietė jau slinko į pabaigą, kai jie įropojo į patį didžiausią ir erdviausią griovį, koks tik buvo pasitaikęs kelyje. Griovio šlaitai kilo taip stačiai, jog nepaliekant jame ponių ir mantos, iš jo išsikrapštyti atrodė neįmanoma. Viskas, kas jiems liko — tai kiūtinti grioviu į pietryčius. Žemė buvo minkšta ir pelkėta, aplinkui tryško versmės, ir greitai hobitai pastebėjo, jog jie eina paskui upokšnį, kuris srūva ir čiurlena po samanų patalais. Paskui prasidėjo nuokalnė, ir upeliukas tapo ypač sraunus. Kartu su juo nusileidę hobitai atsidūrė gilioje, tamsioje dauboje, kurią iš viršaus tankiai gaubė susipynę medžiai.
Dar kurį laiką paklupinėję prieblandoje palei upelį, keliautojai staiga išėjo iš tamsos. Prieš juos lyg vartai atsivėrė, ir į akis blykstelėjo saulė. Išbėgę į šviesą, jie pamatė, jog nusileido žemyn pro plyšį, esantį stačiame šlaite, beveik uoloje. Prie jų kojų augo žolė ir nendrės, tolumoje buvo matyti toks pat status kitas krantas. Nuošaliame slėnyje tvyrojo mieguista rudeninė šiluma. Pačiame jo viduryje savo vandenis tingiai varė tamsi upė, kurios pakrantės buvo apsuptos senų gluosnių, ievų ir guobų. Tūkstančius nukritusių gluosnių lapų nešė upė, daugybė jų, geltonai žibėdami, dar krito nuo šakų. Slėnyje švelniai pūtė šiltas vėjelis, šnibždėjo nendrės ir girgždėjo gluosnių šakos.
— Na, pagaliau aš bent kiek įsivaizduoju, kur mes esame, — pliaukštelėjo rankomis Meris. — Juk nusikrapštėme į visai priešingą pusę. Tai juk Karklynės upė! Aš einu į priekį — apsižvalgysiu.