Выбрать главу

— Užgesinkit! Užgesinkit! — meldė Meris.

Gluosnio šakos įnirtingai sulingavo. Iš kažkur atsirado kylantis vėjas, sujudinės visus aplinkinius medžius, lyg kas nors būtų įmetės akmenį į tylų ežerą. Visa miško neapykanta suplaukė čionai. Semas išspardė lauželį ir sutrypė kibirkštis. Frodas, visiškai nuo viso šito pametęs galvą, pasileido takeliu šaukdamas:

— Ge-elbėkit! Ge-e-llbėkit!

Hobitui atrodė, jog jis pats vos girdi savo ploną balselį. Gluosnių vėjas iš karto nusinešė šauksmą į šalį ir paskandino pakilusių į orą lapų pūgoje. Bet Frodas, apimtas baimės ir sutrikęs, jau nebe rėkė, o cypė.

Staiga jis sustojo — į jo šauksmą kažkas atsiliepė, o gal tik pasigirdo? Ne, nepasigirdo — kažkas, esantis jam už nugaros, pačioje miško tankynėje iš tiesų atsiliepė. Frodas tuoj pat apsisuko, įsiklausė ir jam neliko abejonių — kažkas dainavo dainą: sodrus ir laimingas balsas džiaugsmingai šūkavo, bet pati daina buvo kažkokia nesąmonė:

Tralialia laimingas lia! Lylia žiedas lilas! Žiedą risk! Žengte marš! Štai ir gluosnis žilas! Tomas Bomas, šelmis Tomas, Tomas Bombadilas!

Atgavę viltį, bet ir bijodami naujo pavojaus, Frodas su Semu dabar stovėjo tyliai. Iš nesąmoningų žodžių srovės (bent hobitams taip atrodė) pagaliau pasigirdo kažkas panašaus į dainą, o balsas tapo garsesnis ir aiškesnis:

Pasitik linksmoji lia! Mano mylimoji! Šviesūs vėjai padvelkė, paukščiai užgiedojo. Ten, pakalnėj, lyg žvaigždė, o gal saulė šviečia. Laukdama ant slenksčio sėdi, mielą svečią kviečia. Tai manoji karalaitė, upės ji dukrelė, Lyg vanduo tyra, liekna ji lyg ievos šakelė. Žilas Tomas Bombadilas su lelijom eina, Grįžta linksmas jis namolio. Ar girdi jo dainą? Ei! Atbėki, mylimoji, per tą lauką nuogą, Auksauoge, Auksauoge, mano aukso uoga! Senas gluosni, liūdnas gluosni, tu šaknis patrauki! Tomas skuba, jis vėluoja, nes naktis jau laukia. Tomas su vandens lelijom į namus pareina. Pasitik jį, mylimoji! Ar girdi jo dainą?

Frodas ir Semas stovėjo kaip užkerėti. Vėjas staiga nutilo ir lapai ramiai kabėjo ant šakų. Vėl pasigirdo ta pati daina, ir staiga pro nendres pasirodė šokanti ir straksinti skrybėlė su gėlių vainiku ir ilga mėlyna plunksna.

Po to pasirodė ir jos savininkas, žmogus ar bent labai į jį panašus. Šiaip ar taip, jis buvo daug didesnis ir stambesnis už hobitus, bet ūgiu neprilygo Didžiajai Tautai (tai yra žmonėms). Tačiau, nepaisant to, kėlė tokį triukšmą, kad skambėjo visas miškas. Jo kojos, apautos dideliais geltonais batais, niekaip nenustygo vietoje ir, šokinėdamas per žolę bei nendres, jis atrodė kaip karvė, vedama girdyti. Jo akys buvo žydros ir skaisčios, o veidas — raudonas kaip prinokęs obuolys, bet išvagotas šimto besijuokiančių raukšlelių. Rankoje keistas nepažįstamasis laikė didelį lapą-padėklą, kuriame plaukiojo mažos vandens lelijos.

— Gelbėkit! — sušuko Frodas ir Semas, bėgdami prie jo ištiestom rankom.

— Kas? Kur? Ką? Ko? Ei, jūs ten, ramiau, — riktelėjo senasis vyras, ištiesė į priekį ranką, ir hobitai sustojo kaip įbesti. — Kurgi skubate, mielieji, taip pūškuodami kaip dumplės? Kas gi atsitiko? Ar jūs žinote, kas aš toks? Aš Tomas Bombadilas. O dabar sakykit, kas jums nutiko, nes Tomas labai skuba! Ir netrypkite lelijų!

— Mano draugus gluosnis pagavo! — uždusęs išpylė Frodas.

— O ponas Meris suspaustas plyšyje, — paaiškino Semas.

— Ką? — sušuko Tomas Bombadilas, linksmai pašokęs į viršų, — nerimsta senasis Gluosnis? Tik tiek ir daugiau nieko? Greitai sutvarkysim. Aš gerai žinau, kaip reikia su juo šnekėtis. Ei, senas pilkas Gluosni! Jei nebūsi padorus, aš sušaldysiu tave iki gyvo kaulo! Nukaposiu tau šaknis, nupūsiu lapus ir nulaužysiu šakas, senas Gluosni, ar girdi?

Atsargiai padėjęs savo lelijas ant žolės, jis pribėgo prie Gluosnio. Ten Tomas pamatė Merio kojas, kyšančias lauke — visa kita jau buvo įtraukta į vidų. Tomas prikišo burną prie plyšio ir tyliai kažką padainavo. Netikėtai Meris atgijo ir jo kojos pradėjo spardytis. Bet Tomas atšoko šalin, nulaužė šaką ir trinktelėjo ja per medį.

— Kuo greičiau tu juos išleisk, senas pilkas Gluosni! — liepė jis.

— Ką tu sau galvoji? Siurbk saldžiuosius žemės syvus, leisk šaknis, po to užmik. Bombadilas tau įsako!

Tada Tomas prišoko prie medžio, pagriebė Merį už kojų ir timptelėjęs ištraukė iš staiga prasiplėtusio plyšio. Kitoje pusėje pasigirdo girgždėjimas, ir iš atsivėrusio plyšio lyg išspirtas išlėkė Pipinas. Tada garsiai taukštelėję užsivėrė abu plyšiai, drebulys dar kartą nukrėtė medį nuo pat šaknų iki viršūnės ir įsivyravo tyla.

— Labai jums ačiū! — vienas po kito nusilenkė hobitai. Tomas Bombadilas prapliupo juoktis.

— Na, gerai, gerai, mažyliai! — tarė jis, taip pasilenkdamas, jog susilygino su jų veidais, — eisim pas mane. Stalas visas jau nukrautas pienu, koriais, sviestu ir duona. Auksauogė jau laukia! O už vakarienės stalo mums kaip tik pakaks laiko, kad galėtume pasikalbėti. Eikit paskui mane taip greitai, kaip tik jūsų kojos neša!

Tai pasakęs, jis čiupo lelijas, mostelėjo ranka ir pasišokinėdamas nuskubėjo takeliu į rytus, taip pat garsiai ir nesuprantamai dainuodamas.

Per daug apstulbinti, jog galėtų ką nors kalbėti, hobitai klusniai nubėgo paskui. Bet jie nebuvo tokie greiti. Tomas tuoj pat išnyko iš akių, o jo dainavimas tilo ir tilo. Staiga jo balsas suskambėjo vėl taip pat garsiai:

Paskubėkite, mielieji, kilkit iš Karklynės! Tomas jums žvakes įžiebs už gūdaus nendryno. Saulė leidžiasi, arti vakaras paniuręs. Bet kai sutemos atplūs, lauks atvertos durys, Pro tamsias šakas langai šviesą lies jums dosniai. Tenegąsdina juodi alksniai, kibūs gluosniai! Nebijokit jų šakų! Tomas prieky traukia. Oilia! Tralialia! Mes jau jūsų laukiam!

Po to hobitai jau nieko nebegirdėjo. Saulė beveik iš karto nusileido už tolumoj likusių medžių. Hobitai prisiminė vakarą prie Brendivyno ir šimtus šviečiančių Baklberio langų. Aplink juos leidosi didžiuliai šešėliai: kamienai bei šakos tamsiai ir grėsmingai dengė takelį. Nuo upės pakilo balta migla ir pradėjo raitytis apie medžių šaknis. Iš po žemės prie hobitų kojų sunkėsi prieblandos garas ir maišėsi su upės migla.

Pasidarė labai sunku laikytis takelio, ir keliauninkai labai pavargo. Jų kojos atrodė pripiltos švino. Keisti, paslaptingi garsai, sklindantys iš krūmų ir nendrių, abipus takelio sekė paskui juos, o pakėlė akis aukštyn, hobitai išvysdavo keistų gumbuotų veidų žvilgsnius, kurie prieblandoje niūriai švytėdavo ir šnairuodavo į juos nuo upės krantų bei miško pakraščių. Hobitai jautėsi lyg kažkokioje užburtoje šalyje ir kiūtino tarsi sapnuodami grėsmingą sapną ir negalėdami pabusti.

Jiems jau visai linko kojos, kai takelis lėtai ėmė kilti į kalvą. Pasigirdo malonus čiurlenimas, ir tamsoje jie išvydo baltas putas, mat upė krito žemyn nedideliu kriokliuku. Staiga ir medžiai, ir rūkas dingo — liko užpakalyje. Pagaliau hobitai išėjo iš miško ir atsidūrė didelėje pievoje. Upė, dabar tapusi maža ir srauni, linksmai gurgėjo prieš juos, o vandens paviršiuje šen bei ten atsispindėdavo jau pakilusios žvaigždės.

Žolė po kojomis buvo lygi ir trumpa, lyg tik nupjauta ar nuskusta, o medžiai buvo apkirpti kaip gyvatvorė. Takelis dabar tapo aiškiai matomas, gerai prižiūrėtas, o jo kraštai nužymėti akmenukais. Jis dabar vedė į žolėtos kalvos viršūnę kaip žvaigždė tą ir šviesią naktį. Užkopė dar aukščiau, hobitai išvydo mirgančias namo šviesas. Takas nuvingiavo žemyn, po to vėl pakilo į viršų, į ilgą, lygią, žolėtą kalvą, vis arčiau vesdamas prie šviesų. Staiga atsivėrė durys ir plūstelėjo ryški, tiesiog akinanti geltona šviesa. Prieš juos stovėjo Tomo Bombadilo namas — beliko tik nusileisti nuo kalvos ir įeiti. Dar toliau kilo pilkas ir plikas status šlaitas, o už jo, rytuose, buvo matyti juodi ir bauginantys Pilkapių šešėliai.