Visi — ir hobitai, ir poniai, nuskubėjo į priekį. Akimirksniu dingo visas nuovargis ir baimė.
— Ei dol! Oi dol! — suskambėjo juos sutinkanti daina.
Ir tada pasigirdo kitas aiškus balsas, toks pat jaunas ir toks pat amžinas kaip pavasaris, panašus į vandens, krentančio iš kalnų, dainą, į sidabrinį varpelį:
Su ta daina hobitai atsistojo ant slenksčio, ir juos nušvietė auksinė šviesa.
VII. Pas Tomą Bombadilą
Keturi hobitai žengė per platų akmeninį slenkstį ir tylėdami sustojo. Jie atsidūrė ilgame sename kambaryje, apšviestame lempų, pakabintų ant stogo gegnių. Be to, ant poliruoto juodmedžio stalo stovėjo daugybė skaisčiai degančių aukštų ir geltonų žvakių.
Tolimoje kambario pusėje, kėdėje, veidu į duris sėdėjo moteris. Jos ilgi geltoni garbanoti plaukai švelniai krito ant pečių, o žalia suknia, nusmaigstyta sidabriniais rasos lašeliais, panėšėjo į jauną nendrę. Moters liemenį juosė aukso juosta, už kurios buvo įkišta keletas žydrų neužmirštuolių. Aplink jos kojas, plačiuose rudo ir žalio molio induose plūduriavo baltos vandens lelijos, todėl ji atrodė sėdinti soste, viduryje tvenkinio.
— Prašom, mielieji sveteliai! — tarė moteris ir, išgirdę jos balsą, hobitai suprato, kas galėjo dainuoti tokiu tyru ir aiškiu balsu.
Jie droviai įėjo į kambarį ir pradėjo žemai lankstytis, jausdamiesi taip, lyg būtų pasibeldę į trobelės duris, prašydami vandens, o susitikę jauną elfų karalienę, paskendusią gėlėse. Tačiau kol jie sugalvojo, kaip sveikintis, ji pakilo, peržengė lelijas ir šypsodamasi ėjo jų link. Jos suknia šlamėjo švelniai lyg vėjas, įsisukęs į nendres, augančias prie upės kranto.
— Drąsiau, drąsiau, mielieji! — pasakė ji, imdama Frodą už rankos. — Šypsokitės ir linksminkitės! Aš esu Auksauogė, Upės Dukra.
Tada ji lengvai kaip drugelis šmurkštelėjo pro hobitus, vienu baltos rankos mostu sulaikė tamsą, besiveržiančią į vidų, ir tyliai užvėrė duris.
— Išmeskime tamsą ir naktį, — tarė ji, — aš matau, jog jūs dar bijote rūko, medžių šešėlių, upės gelmių ir kitų baisių dalykų. Nieko nebijokit! Čia jūs po Tomo Bombadilo stogu!
Hobitai pažvelgė į ją su nuostaba, o Auksauogė apžiūrėjo kiekvieną ir vėl nusišypsojo.
— Gražioji ponia Auksauogė! — pagaliau prakalbino Frodas ir pajuto, jog širdis šokinėja iš kažkokio keisto džiaugsmo. Jis dažnai apmirdavo iš džiaugsmo, girdėdamas skambius ir tyrus elfų balsus, bet šį kartą jautėsi visai kitaip: džiaugsmas mažiau šildė krūtine, bet daugiau telkėsi širdyje. Visa tai buvo nuostabu ir truputį keista. — Gražioji ponia Auksauogė! — vėl tarė jis, — dabar man suprantamas jūsų dainų džiaugsmas.
Staiga Frodas nutilo ir ėmė mikčioti, nepaprastai nustebęs, kaip jis galėjo sakyti tokius dalykus. Bet Auksauogė tik nusijuokė:
— Sveiki atvykę! — tarė ji. — Niekada negirdėjau, jog Grafystėje būtų gyvenę tokių iškalbių hobitų. Bet tavo akių šviesa ir balso skambesys sako man, jog esi elfų draugas. Kaip gerai, kad mes susitikome. Sėskitės ir palaukite namo šeimininko. Jis tuoj pareis, nes rūpinasi jūsų poniais.
Hobitai patenkinti susėdo į žemas nendrines kėdes ir žiūrėjo, kaip Auksauogė triūsia prie stalo. Kiekvienas jos judesys teikė jiems nepaaiškinamo džiaugsmo. Už namo kažkur pasigirdo dainavimas. Hobitai tarp daugybės "ei dol!" ir "oi dol!" išgirdo aiškius žodžius.
— Gražioji ponia! — netrukus vėl tarė Frodas, — jeigu mano klausimas jums neatrodo kvailas, pasakykite, kas yra Tomas Bombadilas?
— Jis toks ir yra, — atsiliepė Auksauogė, atsisukdama ir šypsodamasi.
Frodas klausiamai į ją pažvelgė.
— Jis toks, kokį matėte, — atsakė Auksauogė į Frodo žvilgsnį.
— Jis yra vėjo, kalnų ir upių šeimininkas.
— Tai visos šitos keistos žemės priklauso jam?
— Žinoma, ne! — paprieštaravo ji, ir šypsena dingo. — Kaip tai būtų nepakeliama, — tyliu balsu pridėjo Auksauogė, lyg kalbėtų su savim pačia. — Visi medžiai, žolės ir viskas, viskas, kas gyvena ir auga šiose žemėse, priklauso patiems sau. O Tomas Bombadilas yra šeimininkas. Niekas negali sugauti Tomo Bombadilo, vaikštančio miške ir brendančio upėmis, ir laipiojančio kalvomis. Ir šviesiausią saulėtą dieną, ir juodžiausią naktį jis nieko nebijo. Tomas Bombadilas yra šeimininkas.
Atsidarė durys, ir įžengė Tomas Bombadilas. Dabar jis buvo vienplaukis, o rudus plaukus puošė rudeninių lapų karūna. Jis linksmai nusikvatojo ir paėmė Auksauogei už rankos.
— Štai mano puikioji ponia, — tarė jis, nusilenkdamas hobitams, — štai mano Auksauogė su žaliai sidabrine suknia ir su gėlėm už juostos. Ar stalas jau paruoštas? Aš matau geltoną grietinę ir medaus korius, baltą duoną, sūrį, pieną, sviestą ir žalias žoles. Netgi uogų mums netrūksta! Argi to gali neužtekti? Viskas, vakarienė jau paruošta!
— Vakarienė jau paruošta, — pasakė Auksauogė, — bet svečiai turbūt dar nepasiruošę?
Tomas pliaukštelėjo rankomis ir sušuko:
— Tomai! Tomai! Tavo svečiai yra pavargę, o tu tą beveik užmiršai! Eikime dabar, mano mielieji draugai, ir Tomas atgaivins jus. Nusiplausit nešvarias rankas ir sudrėkinsit pavargusius veidus. Nusimeskit purvinus apsiaustus ir pirmyn paskui mane!
Jis atvėrė duris, hobitai paskui jį įėjo į trumpą koridoriuką ir pasuko už kampo. Pasirodo, jie atsidūrė žemame kambaryje su nuožulniu stogu (panašu, jog tai šiaurinis namo priestatas). Ant akmeninių jo sienų buvo prikabinta kilimėlių ir geltonų užuolaidų. Grindys išklotos plytelėm ir pribarstytos šviežių žalių nendrių. Keturi minkšti čiužiniai, aptraukti baltomis paklodėmis, gulėjo prie vienos sienos, o prie kitos stovėjo ilgas suoliukas, apkrautas moliniais dubenimis bei ąsočiais, pilnutėliais karšto ir šalto vandens. Prie kiekvienos lovos buvo paruoštos minkštos žalios šlepetės.
Neilgai trukus, nusiprausę ir atsigaivinę hobitai susėdo prie stalo, po du iš kiekvieno šono, o Auksauogė ir Tomas sėdėjo stalo galuose. Vakarienė truko ilgai, ir buvo labai linksma. Nors keliautojai valgė taip, kaip gali valgyti tik ilgą laiką badu marinti hobitai, bet valgių nepritrūko. Iš sidabrinių taurių buvo geriamas tyras šaltas vanduo, bet jis, kaip vynas, sušildė širdis ir atrišo liežuvius. Svečiai staiga pamatė, jog linksmai dainuoti yra daug lengviau ir paprasčiau, negu kalbėti.
Pagaliau Tomas su Auksauoge pakilo ir greitai nukraustė stalą. Svečiai vėl buvo pasodinti į kėdes su pakištais suoliukais pavargusioms kojoms. Prieš juos degė židinys, skleisdamas salsvą kvapą, nes buvo kūrenamas obelinėmis malkomis. Kai viskas buvo sutvarkyta, kambaryje užgeso visos šviesos, švietė tik vienas žibintas ir pora žvakių, stovinčių ant abiejų židinio atbrailų. Tada su žvake rankoje atėjo Auksauoge ir visiems palinkėjo geros nakties bei saldžių sapnų.