— Ilsėkitės dabar, — tarė ji, — iki pat ryto. Nebijokit jokių naktinių garsų. Niekas negali įsigauti pro duris ir langus, tiktai mėnulio bei žvaigždžių šviesa ir vėjas, atūžiantis iš kalvos viršūnės. Labos nakties!
Šlamėdama ir mirgėdama Auksauoge pasišalino iš kambario, o jos žingsniai buvo panašūs į upeliuką nakties tyloje, švelniai besileidžiantį nuo kalvos per šaltus akmenis.
Tomas sėdėjo prieš hobitus ir tylėjo, o jie drąsinosi, norėdami paklausti nors vieną iš susikaupusių klausimų. Miegas jau merkė akis, kai pagaliau Frodas prakalbo:
— Ar jūs išgirdot mane šaukiantį, šeimininke, ar tik atsitiktinai ten vaikščiojote?
Tomas pasipurtė kaip žmogus, išbudintas iš malonaus sapno.
— Ką? — paklausė jis, — ar aš girdėjau tavo šauksmą? Ne, negirdėjau — juk aš dainavau. Ir ten atsidūriau atsitiktinai, na, jeigu tai galima pavadinti atsitiktinumu. Aš neplanavau ten atsidurti, nors ir laukiau jūsų. Buvau girdėjęs naujienas apie tave ir žinojau, pro kur tu keliausi. Mes taip ir tikėjomės, jog jūs čia atsidursit: visi takai veda į Karklynės slėnį. Senas pilkas Gluosnis tenai visus vilioja, ir nelengva mažiems hobitams ištrūkti iš jo klastingų labirintų. Na, o Tomas gavo užduotį, kuriai niekas nedrįso sutrukdyti.
Tomo galva knaptelėjo, lyg vėl būtų užsnūdęs, bet staiga tyliu balsu ėmė pasakoti:
Jis atmerkė akis ir mėlynai blykstelėjo jo žvilgsnis:
Jis vėl nutilo, bet Frodas nebegalėjo susilaikyti nepaklausęs paties svarbiausio:
— Papasakokite, šeimininke, — tarė jis, — apie senąjį Gluosnį. Kas jis toks? Niekada iki šiol nesu apie jį girdėjęs.
— Ne, ne, ne! — kartu sušuko Pipinas ir Meris, — ne dabar! Palaukit iki ryto!
— Teisingai! — pritarė Bombadilas, — dabar laikas ilsėtis. Kai kurių dalykų negalima klausytis, kol pasaulį dengia šešėliai. Išsimiegokit iki ryto, pailsėkit ant pagalvių. Nebijokit nei garsų, nei pilkų gluosnių.
Ir daugiau nieko nepasakęs, jis paėmė lempa, užpūtė ją ir, laikydamas kitoje rankoje žvakę, išlydėjo hobitus iš kambario.
Jų čiužiniai ir pagalvės pasirodė minkšti kaip pūkas, o antklodės buvo iš baltos vilnos. Hobitai krito į lovas, užsitraukė antklodes ir akimirksniu užmigo.
Sunkus sapnas prisisapnavo Frodui. Jam rodėsi kylantis jaunas mėnulis. Blankios jo šviesos nušviesta, prieš Frodą dunksojo juoda uola, perverta tamsios arkos, labai panašios į didelius vartus. Paskui Frodą kažkas pakėlė į viršų, ir jis pamatė, jog tai ne vieniša uola, bet ištisa kalnų grandinė. Už jos driekėsi laukas, o jo viduryje stovėjo smailus akmeninis bokštas, lyg ne žmogaus rankų pastatytas beribio aukštumo stulpas. Jo viršūnėje matėsi žmogaus figūra. Pakilęs mėnulis akimirkai apšvietė vėjo taršomus baltus jo plaukus. Apačioje buvo girdėti laukiniai balsai ir daugelio vilkų staugimas. Staiga didžiulių sparnų šešėlis pralėkė pro mėnulį. Figūra pakėlė rankas ir iš jos laikomos lazdos plykstelėjo šviesa. Milžiniškas erelis nėrė žemyn, sučiupo figūrą nagais ir nusinešė. Jam iš paskos pasigirdo klyksmas ir staugimas. Stipriai papūtė vėjas, jis atnešė kanopų garsą, raitelių, šuoliuojančių, šuoliuojančių, šuoliuojančių iš rytų. "Juodieji Raiteliai", — pa-
budęs suprato Frodas, o jo galvoje dar tebedundėjo kanopos. Jam pasidarė neramu, ar sugebės kada nors palikti šitas jaukias ir saugias Bombadilo namų sienas. Frodas dar tebesiklausydamas nejudėjo, bet visur buvo tylu. Pagaliau jis apsivertė ant kito šono, vėl kietai užmigo ir nukeliavo į kitą sapną, kurio neprisiminė. O netoli jo saldžiai sapnavo Pipinas. Bet kažkas lyg sutrikdė jo sapną. Pipinas pabudo. Dzyru, dzyru, dzyru, atrodė, medžiai brūžinosi į stiklą, ir šakos girgždėjo vėjyje — krekšt, krekšt, krekšt. Jam šovė į galvą mintis, kas būtų, jeigu gluosniai apsuptų namą, ir akimirką Pipinui atrodė, jog guli ne name, o gluosnio drevėje ir klausosi baisaus, girgždančio, besijuokiančio balso. Pipinas greitai atsisėdo, apsičiupinėjo aplinkui ir, pajutęs minkštas pagalves, vėl su palengvėjimu atsigulė. Jo ausyse skambėjo žodžių aidas: "Nieko nebijokit! Išmiegokit iki ryto ir nekreipkit dėmesio į naktinius garsus!" Po to Pipinas vėl užmigo.
Ramiame Merio sapne girdėjosi vandens šniokštimas: upelis švelniai leidosi žemyn, paskui išsiliejo, išsiplėtė aplink visą namą kaip juodas bekraštis tvenkinys. Vanduo gurgėjo po sienomis ir lėtai, bet pastebimai kilo. "Aš paskęsiu, — pagalvojo Meris, — vanduo paplūs į vidų, ir aš tikrai paskęsiu". Jis pajuto, jog guli niūrioje, klampioje pelkėje ir staiga pašoko, trenkėsi koja į šaltas plyteles, prisiminė, kur esąs, ir vėl atsigulė. Meris atminė, ką buvo girdėjęs: "Niekas negali prasiskverbti pro duris, išskyrus žvaigždžių bei mėnulio šviesą ir vėją, atūžiantį iš kalvos viršūnės". Meris pasirėmė ant alkūnės ir pamatė, jog vėjo gūsiai judina užuolaidas. Tada giliai įkvėpė ir vėl užmigo. Semas visą naktį išmiegojo kaip rąstas, o rąstai nesapnuoja.
Rytą visi keturi hobitai pabudo vienu metu. Tomas, švilpaudamas kaip varnėnas, triūsė po kambarį. Kai jis išgirdo judančius hobitus, pliaukštelėjo rankomis ir šūktelėjo:
— Ei! Ei dol! Oi dol! Mano mieloji!
Jis atitraukė geltonąsias užuolaidas, ir hobitai pastebėjo, jog jos dengė du langus: vieną, išeinantį į rytus, o kitą — į vakarus.
Hobitai pašoko iš lovų. Frodas pribėgo prie rytinio lango ir pažvelgęs pro jį pamatė rasotą ir pilką paprastą daržą. Jis širdyje bijojo pamatyti langus, esančius prie pat žemės, o žemėje — įspaustus kanopų pėdsakus, tačiau iš tikrųjų visur matėsi tik pupelių lysvės, o tolumoje kylanti saulė buvo nušvietusi pilką dunksančio kalno viršūnę. Rytas aušo labai blankus: rytuose už didelių vatinių debesėlių su paraudusiais kraštais driekėsi nedidelis saulės ruoželis. Atrodė, kad dangus žada lietų, nors aušros šviesa vis labiau ryškėjo, o rausvi pupų žiedai blizgėjo virš šlapių lapų.
Pipinas žvelgė pro vakarinį langą, žemyn į miglos jūrą. Visas miškas buvo pasislėpęs rūke. Atrodė, kad jis iš viršaus žiūri į didelį pilką debesį. Miško viduryje buvo įduba ar griovys, kur rūkas skaidėsi į plunksnines bangas, — Karklynės slėnis. Kairėje nuo kalvos skubėjo upelis ir dingo tarp baltų šešėlių. Netoli, po langu, matėsi gėlių sodelis, pilka apkarpyta gyvatvorė ir žolė, pasidabruota rasos lašeliais. Aplinkui neaugo jokie gluosniai.
— Labas rytas, mielieji draugai, — riktelėjo Tomas, plačiai atidarydamas rytinį langą. Į vidų padvelkė šaltas oras su lietaus kvapu. — Saulė šiandien nesirodys, aš taip manau. Aš vakar dar paklajojau, kopiau į kalvų viršūnes, kol pilka aušra pakilo. Ir žinojau, koks bus oras, nes po kojomis jau šlapo žalia žolelė, o dangus grasino tuojau pat prapliupti. O po laukus bedainuodamas išbudinau Auksauogę, bet nedrįsau anksti rytą žadinti hobitų. Juk tamsa juos naktį budino, gąsdino visais balsais. O dabar, mielieji, kelkitės! Užmirškit naktinius garsus. Suskambės linksmas varpelis: dilin dilin don! Ei don! Oi don! Mano mielieji! Jei ateisite anksti — rasit pusryčius ant stalo, jei ateisite vėlai — teks krimst žoleles ir gerti lietaus vandenį!