Hobitai nelabai patikėjo Tomo žodžiais dėl žolelių ir vandens, bet pasiskubino ir taip nušlavė stalą, jog jis liko apytuštis. Prie stalo nebuvo nei Tomo, nei Auksauogės. Tomas blaškėsi po visus namus, trinksėjo virtuvėje, lakstė laiptais aukštyn žemyn ir nepaleido dainos iš lūpų. Atidaryti valgomojo langai žiūrėjo į vakarus, į rūke paskendusį slėnį. Kartkartėmis nuo šiaudinio stogo nukapsėdavo susitvenkusio vandens lašeliai. Dar nespėjus hobitams baigti pusryčiauti, debesys visiškai uždengė dangų, ir prapliupo smulkus pilkas lietutis. Lietaus užuolaida visiškai uždengė mišką.
Jiems dar tebežiūrint pro langą, kažkur iš viršaus pasigirdo tyras ir aiškus Auksauogės balsas. Hobitai tenugirdo keletą žodžių, bet suprato, jog daina apie lietų, tokia pat švelni kaip liūtys virš sausų kalvų. Daina čiurleno lyg upės pasakojimas — nuo mažytės versmės aukštikalnėse iki pat Jūros. Hobitai su džiaugsmu klausėsi, o Frodas buvo itin laimingas ir laimino šitą lietingą dieną, kuri juos netikėtai sulaikė. Mintis apie kelionę sunkiai slėgė krūtine, bet dabar Frodas suprato, jog šiandien jie nenukeliaus nė mylios.
Iš vakarų atūžė viršutinis vėjas ir sunkūs, šlapi debesys, susikaupė vienoje vietoje, buvo nupūsti iki kalvų ir ten išpylė visą savo lietų. Aplink namą nieko nebuvo matyti, tik iš dangaus krintantis vanduo. Frodas stovėjo netoli atvirų durų ir žiūrėjo į baltą kalkintą takelį, dabar pavirtusį pieno upeliuku, kuris burbuliuodamas skubėjo slėnin. Iš už namo kampo išniro Tomas Bombadilas iškėlęs rankas, lyg bandydamas atremti lietų — ir iš tiesų, kai Tomas peršoko per slenkstį, jis buvo visai sausas, tik batai permirkę. Juos nusiavė ir padėjo prie židinio. Tada atsisėdo į didžiausią kėdę ir pakvietė hobitus sėstis aplink jį.
— Šiandien yra Auksauogės skalbimo diena, — paskelbė Tomas, — ir jos rudeninis tvarkymasis. O hobitams šiandien keliauti negalima — dar nuskęs. Palikime juos ilsėtis. Šiandien gera diena ilgoms istorijoms, taip pat klausimams ir atsakymams. Tomas jums daug ką papasakos.
Iš tikrųjų Tomas hobitams papasakojo daug nuostabių istorijų, kartais lyg kalbėdamas pats su savimi, kartais mesdamas į klausytojus mėlynų akių žvilgsnį iš po tankių antakių. Dažnai jis uždainuodavo ar pakilęs iš kėdės pradėdavo šokti. Hobitai išgirdo apie bites ir gėles, apie medžių kelius ir keistus miško padarus, apie piktus ir nepiktus, draugiškus ir nedraugiškus, žiaurius ir malonius dalykus, apie paslaptis, tūnančias po gervuogėmis.
Besiklausydami hobitai pradėjo suprasti miško gyvenimą ir galėjo į save pažiūrėti iš šalies, kaip į nekviestus svetimšalius, suardžiusius ramią šito miško būties tėkme. Beveik visose Tomo šnekose figūravo senas Gluosnis, ir Frodas dabar pakankamai apie jį sužinojo, daugiau negu pakankamai, o tos žinios nebuvo labai malonios. Tomo žodžiai atverdavo medžių širdis ir jų mintis, kurios dažnai būdavo tamsios, keistos ir pilnos neapykantos tiems, kurie graužia, kanda, laužo, degina bei kapoja, žodžiu, tiems, kurie ardo ir grobia. Miškas ne veltui vadinosi Amžinuoju — jis iš tikrųjų buvo labai senas, vienas iš paskutiniųjų seniai užmirštų miškų, kuriuose auga dabartinių medžių tėvų tėvai, kupini išdidumo, išminties ir neapykantos. Bet pats pavojingiausias buvo senasis Gluosnis, kurio širdis jau buvo supuvusi, bet jis pats dar tebežaliavo. Jo klasta pralenkė visus, jis buvo vėjų šeimininkas, o jo šauksmai ir mintys pasiekdavo visus miškus iš abiejų upės pusių. Jo pilka dvasia sėmėsi jėgų iš žemės ir tol driekėsi ore, tol nematomais pirštais rezgė klastų giją, kol pajungė savo valdžion beveik visus miško medžius, nuo Tvoros iki Kalvų.
Staiga Tomas liovėsi kalbėjęs apie miškus ir pasileido paskui upelius, per burbuliuojančius krioklius, pro kalnų akmenėlius ir nugludintas uolas, mažas gėles kalnų apsuptose pievose ir pagaliau pakilo iki kalvų. Hobitai išgirdo apie Didžiuosius Pilkapius ir žalius pylimus, apie aukurus ant kalvų ir daubose. Bliovė avys. Kilo baltos ir žalios sienos. Stovėjo galingos tvirtovės. Mažų karalysčių karaliai kovėsi tarpusavyje, o saulė purpuriniais atšvaitais spindėjo ant kardų, trokštančių kraujo. Pergalė ir pralaimėjimas žengė kartu, griuvo bokštai, degė tvirtovės ir ugnies liežuviai kilo į viršų. Mirusių karalių ir karalienių kapuose žibėjo aukso krūvos, juos uždengė Pilkapiai ir ant jų jau augo žolė. Gnaibydamos žolę, iš pradžių ten vaikščiojo avys, bet greitai kalvos ištuštėjo. Ir tada iš toli toli atslinko šešėliai, žvangindami žiedais ant šaltų pirštų, o auksas mirtinu skambesiu atsiliepdavo vėjyje. Akmeniniai aukurai šiepės iš po žemės kaip balti dantys mėnulio šviesoje.
Hobitai sudrebėjo. Netgi iki Grafystės buvo atėjės gandas apie Pilkapius ir Nemirėlius, esančius už miško, tačiau tokių istorijų hobitai nemėgo net sėdėdami prie židinio, toli toli nuo visų šitų baisumų. Mūsų ketveriukė staiga vėl prisiminė paliktų namų jaukumą. Pas Tomą irgi būtų buvę kaip namie, jei ne tie prakeikti Pilkapiai pašonėje. Hobitai net nustojo klausytis ir neramiai susižvalgė.
Vėl pagavę pasakojimo giją, jie pastebėjo, jog dabar Tomas jau nuklydo į kitas šalis ir kitus laikus, kurių hobitai net negalėjo įsivaizduoti. Tada pasaulis dar buvo platesnis, o jūros skalavo tik vakarinį krantą. Tomas nusivedė hobitus po senąja žvaigždžių šviesa, kai pasaulyje gyveno tik elfų valdovai. Staiga jis nutilo ir knaptelėjo galva, lyg būtų užsnūdęs. Hobitai tarsi užkerėti tyliai sėdėjo prieš jį — Tomui nutilus, vėjas nurimo, debesys išsisklaidė, diena atsitraukė, iš rytų bei vakarų atskubėjo tamsa ir padangėje įsižiebė tūkstančiai žvaigždžių.
Frodas nežinojo, ar dabar rytas, ar vakaras, ar ta pati diena, o gal praėjo visas mėnuo. Jis nejautė nei alkio, nei nuovargio, buvo apimtas vienintelio jausmo — nuostabos. Pro langą švietė žvaigždės, ir jį supo mirtina tyla. Frodas staiga išsigando šios tylos ir netikėtai prabilo:
— Kas tu, šeimininke? — paklausė jis.
— Ką? — išsitiesdamas tarė Tomas, ir jo akys žibėjo tamsoje. — Argi tu dar nežinai mano vardo? Juk aš jau pasakiau: Tomas buvo čia prieš upę ir prieš medžius. Tomas prisimena pirmą lietaus lašelį ant pirmos gėlės. Tomas praskynė takus dar prieš Didžiąją Tautą ir matė ateinančius hobitus. Tomas čia buvo prieš karalius, prieš Nemirėlius ir prieš kapus. Kai elfai kėlėsi į Vakarus ir tada gyveno Tomas, dar prieš Jūrų įdubimą. Nebijojo jis net tamsos, išsidriekusios po žvaigždėmis, kol pasirodė Juodasis Lordas.
Tarsi koks šešėlis perbėgo per kiemą, ir hobitai neramiai pažvelgė pro lango stiklus. Kai jie vėl atsisuko, duryse švytėdama stovėjo Auksauogė. Ji laikė žvakę, rankomis dengdama liepsną nuo skersvėjo. Žvakės šviesa ėjo per jos ranką, kaip saulė per baltą audeklą.
— Lietus jau liovėsi, — tarė ji,— ir po žvaigždėmis nuo kalvos sruvena linksmi upeliukai. Tai pradėkime linksmintis ir juoktis!
— Ir pradėkime valgyti ir gerti, — pritarė Tomas. — Ilgos pasakos troškina, o ilgai besiklausydamas išalksti. Juk nuo ryto Tomas kalba!
Jis pašoko nuo kėdės, stvėrė nuo židinio žvakę ir užsidegė ją nuo liepsnos, kurią laikė Auksauogė. Laikydamas žvake rankoje, Tomas pradėjo šokti aplink stalą, paskui nėrė pro duris ir dingo.