Gendalfas žengė skubiu žingsniu, ir greitai keliautojai pasiekė tą sausos žemės lopinėlį su riogsančiais akmenimis ir uolų nuolaužomis. Saugotojai eidami kuo labiau glaudėsi prie uolų, kad kaip nors būtų toliau nuo to vandens. Paėję į pietus apie mylią, jie pastebėjo ąžuolus: prie sienos stovėjo du milžiniški ąžuolai, kurių šaknys tiesėsi iki pat vandens, ir Frodas sau prisipažino, jog tokių gigantiškų medžių jam dar nėra tekę matyli. Palei ežerą ėjo alėja, irgi apsodinta ąžuolais, bet tie buvo jau seniai sudžiūvę ir nė iš tolo neprilygo galiūnams, kurie šakomis rėžė naktinį dangų ir buvo panašūs į fantastiškus sargybinius, saugančius Morają.
— Pagaliau atvykome, — tarė Gendalfas. — Čia baigiasi elfų kelias iš Holino. Nykštukai iškirto vakarinius Vartus, kad būtų galima prekiauti su elfais, o pastarieji pasodino šituos ąžuolus, norėdami įamžinti jų draugystę. Taip, anais gerais laikais draugystė tarp elfų ir nykštukų dar nebuvo nutrūkusi.
— Negirdėjau, kad ši draugystė būtų nutrūkusi dėl nykštukų, — tuoj pat pareiškė Gimlis.
— O aš negirdėjau, kad ji būtų nutrūkusi dėl elfų, — atrėžė Legolasas.
— Aš girdėjau ir tai, ir tai, — nuramino ginčininkus Gendalfas, — bet dabar susitaikykit ir padėkit man! Vartai uždaryti bei paslėpti, ir kuo greičiau mes juos surasim, tuo bus geriau, — pasisukęs į kitus paskelbė burtininkas. — Kol aš ieškosiu Vartų, pasiruoškite įėjimui į Kasyklas, nes turime atsisveikinti su mūsų nešuliniu poniu. Padėkite į šalį šiltus drabužius — jums jų nereikės. Pasidalinkite ponio nešulius, visą maistą ir vandens maišus.
— Bet jūs negalite palikti vargšo Bilo šitoje šlykščioje vietoje, pone Gendalfai! — piktai sušuko Semas. — Aš be jo nė iš vietos nepajudėsiu! Juk Bilas su mumis taip toli nukeliavo.
— Atleisk, Semai, — tyliai tarė burtininkas, — bet Durims atsidarius, Bilas neis į tamsias Morajos žiotis. Tau teks pasirinkti — ar Bilas, ar šeimininkas.
— Jis paskui mane ir į drakono ryklę eis, — užprotestavo Semas. — Juk nedora palikti Bilą, kad jį sudraskytu tie prakeikti vargai.
— Na, kol jį sudraskys, dar teks palaukti, — atsakė Gendalfas ir uždėjęs ranką poniui ant galvos tyliai sušnibždėjo: — saugokis pats, Bilai, ir likimas tave saugos. Tu protingas gyvulys ir Rivendeile nemažai išmokai. Keliauk tomis vietomis, kur galima rasti žolės, ir sėkmingai sugrįžk pas Elrondą arba ten, kur tu nori. Niekas nežino savo ateities, Semai, ir galbūt Bilas grįš, o mes — ne.
Semas paniuręs stovėjo prie ponio ir nieko neatsakė. Bilas, lyg suprasdamas, kas dedasi, pakėlė galvą ir prikišo snukį prie hobito ausies. Staiga Semas prapliupo ašaromis ir šniurkšdamas pradėjo atrišinėti ponio nešulius. Kiti greitai pasidalino daiktus, atrinkdami tai, kas galės praversti priekyje.
Viską atlikę, Saugotojai pasižiūrėjo, ką veikią Gendalfas. O jis paprasčiausiai stovėjo tarp dviejų medžių, spoksodamas į sieną, lyg norėdamas pragręžti ją kiaurai. Gimlis vaikštinėjo, stuksendamas į ją kirviu, o Legolasas tupėjo, priglaudęs prie jos ausį tarsi klausydamasis.
— Na, mes pasiruošę leistis į Morają, — pasakė Meris, — bet kur Vartai?
— Nykštukų vartų neįmanoma pastebėti, kai jie uždaryti, — paaiškino Gimlis. — Jie yra nematomi ir net jų meistrai negali surasti vartų, jeigu yra užmiršę atvėrimo paslaptį.
— Taip, bet šitie Vartai nebuvo slapti, — atsisuko Gendalfas, — ir jeigu jų niekas neperdirbo, tai ir nykštukai, ir elfai turėtų juos rasti.
Burtininkas žengtelėjo prie sienos. Tarp medžių ji buvo labai lygi, ir prisiartinęs Gendalfas pradėjo čiupinėti sieną rankomis, burbėdamas nesuprantamus žodžius. Paskui atsitraukė ir paklausė:
— Pasižiūrėkite! Ar dabar ką nors matote?
Mėnulis švietė tiesiai į sieną, bet kiti Saugotojai nieko nematė. Netikėtai pradėjo ryškėti linijos, panašios į sidabrines gijas, išraizgiusias akmenį. Linijų voratinklis vis tankėjo, ir netrukus prieš apstulbusių keliautojų akis pasirodė pilkas piešinys. Pačioje uolos viršūnėje matėsi arka, išrašyta elfiškomis runomis. Viršuje kūjį ir priekalą vainikavo karūna su septyniomis žvaigždėmis. Arka rėmėsi į du medžius, labai panašius į tuos, kurie augo prie sienos, o žvaigždė tarp ąžuolų spindėjo, skleisdama daugybę spindulių.
— Štai Diurino Emblema! — šūktelėjo Gimlis.
— Ir Aukštųjų Elfų Ąžuolas, — pridūrė Legolasas.
— Ir Feanoro Žvaigždė, — užbaigė Gendalfas. — Mes nematėme piešinio, kadangi itildinas, kuriuo atliktas darbas atsispindi tik mėnulio šviesoje, kai kas nors pasako tam tikrus žodžius. Man teko ilgai pasirausti atmintyje, kol juos prisiminiau.
— Ką reiškia tas užrašas? — pasiteiravo Frodas, kuris mėgino iššifruoti įrašą arkoje. — Aš maniau, jog moku elfu runas, bet šitų perskaityti negaliu.
— Tave Bilbas mokė naujosios elfų kalbos, o šitos runos priklauso senajai, — paaiškino Gendalfas. — Bet runos neturi mums didelės reikšmės. Runos sako: Diurino, Morajos Valdovo, Durys. Ištark žodį, drauge, ir įeisi. O apačioje smulkiau užrašyta: Aš, Narvis, pagaminau vartus, įrašus padarė Kelebrimboras iš Holino.
— Ką reiškia: Ištark žodį, drauge, ir įeisi? — paklausė Meris.
— Tai pakankamai aišku, — tarė Gimlis. — Jeigu tu esi draugas, pasakyk užkeikimą, ir Durys atsidarys.
— Taip, patvirtino Gendalfas, — šitos Durys yra valdomos žodžių. Kai kurie nykštukų vartai atsidaro tik ypatingomis aplinkybėmis ir tik išrinktiesiems, tačiau šie Vartai Diurino laikais nebuvo laikomi slaptais. Paprastai juos laikydavo atvirus, ir sargai ramiai snausdavo medžių paunksmėje. O jeigu Vartus ir uždarydavo, tai įeiti galėdavo kiekvienas, kuris žinodavo užkeikimą. Ar aš teisingai supratau užrašą, Gimli?
— Visiškai teisingai, — linktelėjo Gimlis, — bet Narvio giminė jau seniai išnyko, ir žodžiai užsimiršo.
— Argi tu nežinai užkeikimo, Gendalfai? — išgąstingai paklausė Boromiras.
— Ne, — atsakė burtininkas.
Visi sutrikę pasižiūrėjo į Gendalfą, ir tik Aragornas, gerai pažinojęs burtininką, liko ramus, nes neabejojo, kad Gendalfas išsikapstys iš sunkios padėties.
— Tai kam tada reikėjo vesti mus prie šitos dvokiančios balos? — suriko Boromiras. — Tu mums sakei, kad kartą jau esi buvęs Kasyklose. Argi gali būti, kad tu nežinotum slaptažodžio?
— Atsakau į tavo pirmą klausimą, Boromirai, — nesijaudindamas tarė burtininkas. — Kol kas aš nežinau užkeikimo. Tu klausi, ko mes čia atėjom? Atsakau — kad mūsų nesurytų vargai. O dabar vienas klausimas tau, Boromirai: ar kartais tu nesuabejojai mano žodžiais? Juk sakiau, kad tada nusileidau į Morają iš rytų ir prie šitų Vartų atsidūriau iš vidaus. Iš ten juos pakanka nestipriai stumtelėti.
— Tai ką mes dabar darysime? — paklausė Pipinas, padrąsintas pasišiaušusių burtininko antakių.
— Daužysim duris galvomis, Peregrinai Tukai, — suirzo Gendalfas. — O aš, kai pailsėsiu nuo kvailų klausimų, bandysiu prisiminti reikiamą užkeikimą. Buvo laikai, — sumurmėjo jis, kai lengvai prisimindavau kiekvieną elfų, žmonių ir orkų užkeikimą, o dabar reikia jau pasukti galvą. Vartai buvo prakirsti draugams, todėl užkeikimas turėtų būti labai paprastas. O kokia kalba? Tikriausiai elfų.
Jis priėjo prie uolos ir lazda palietes sidabrinę žvaigždę valdingai pasakė:
— Annon edhellen, edro hi ammen! Fennas nogothrim, lasto beth lammen!
Linijos apsiblausė, bet pilka akmeninė siena nepajudėjo. Daug kartų įvairia tvarka Gendalfas kartojo šiuos žodžius, bet veltui. Tada jis pabandė kitus užkeikimus, tardamas juos greitai ir garsiai arba ramiai ir tyliai, be to, burtininkas ištarė daugybę pavienių elfiškų žodžiu, bet taip pat veltui. Nuo ežero traukė šaltas vėjas, danguje žiebėsi vis naujos žvaigždės, o Vartai neatsidarė.