Gendalfas vėl puolė uolą: jis iškėlė rankas ir sukomandavo:
— Edro, edrol Atsidaryk! Atsidaryk!
Šitą komandą jis pakartojo visomis Viduržemio kalbomis, bet... Pagaliau burtininkas sviedė lazdą šalin ir tylėdamas atsisėdo ant akmens.
Tuo momentu vėjas iš kažkur toli atnešė vilkų staugimą. Ponis iš baimės pradėjo blaškytis, ir Semas puolė jo raminti.
— Ei, Semai, neleisk jam pabėgti! — šūktelėjo Boromiras. — Jeigu vilkai mūsų neras, tai ponis dar pravers. Ak, kaip aš nekenčiu šito dvokiančio liūno!
Jis pasilenkė ir sviedė akmenį į tamsų vandenį. Ežeras be garso prarijo akmenį, tik toje vietoje kažkas sušnypštė, suburbuliavo ir iki pat kranto atsirito juodi raibuliai.
— Kam tu taip padarei, Boromirai? — susijaudino Frodas. — Aš ir taip šito ežero bijau labiau negu vargų ar Morajos, o tu jį dar erzini.
— Aš norėčiau, kad mes jau būtume kur nors toli, — pritarė Meris.
— Kodėl Gendalfas nieko nedaro? — Nervinosi Pipinas.
O Gendalfas, nekreipdamas į nieką dėmesio, sėdėjo nuleidęs galvą ir paskendęs savo mintyse. Šiurpus vilkų kauksmas nuaidėjo jau arčiau.
Staiga burtininkas pašoko ant kojų net išgąsdindamas kitus. Jis juokėsi!
— Pagaliau! — sušuko Gendalfas, — žinoma, žinoma! Visos mįslės pasirodo lengvos, kai įspėji atsakymą. Jis iškėlė lazdą ir skubiu balsu sušuko.
— Mellon!
Žvaigždė plykstelėjo ir tuoj pat užgeso. Sienoje pasimatė vartų kontūrai, nors prieš tai nebuvo matyti nė plyšelio. Nustebę Saugotojai pažvelgė į vidų — ir pamatė dvejus laiptus, vedančius aukštyn ir žemyn.
— Aš neteisingai supratau užrašą, — prisipažino Gendalfas, — bet ir Gimlis apsiriko. Užkeikimas buvo parašytas ant arkos! Tikslus vertimas būtų toks: pasakyk "draugas" ir įeisi. Aš tik elfiškai pasakiau "draugas", ir Durys atsivėrė. Taip, tais gerais laikais to užtekdavo. Ką gi, eime...
Jis žengė į priekį ir pastatė koją ant žemiausio laiptelio, bet tuo momentu atsitiko keletas įvykių. Frodą kažkas sugriebė už kojos, ir jis surikęs parpuolė. Bilas pratisai subliovė iš baimės, nusitraukė nuo virvės ir nušuoliavo į tamsą. Semas šoko jį vytis, bet išgirdęs skausmingą Frodo riksmą keikdamasis grįžo atgal. Kiti greitai atsisuko ir pamatė, kad vanduo prie kranto šnypščia ir verda, lyg ten raitytųsi gyvačių kamuolys. Viena tokia gyvatė... ne, ne gyvatė, o blyškiai žalias, didžiulis, drėgnas čiuptuvas buvo sugriebęs Frodą už kojos ir vilko į vandenį. Semas parklupo ant keliu ir įniko kapoti čiuptuvą durklu.
Čiuptuvas paliko Frodą, tas atsistojo ir svyruodamas nubėgo prie Vartų. Iš klaikiai šnypščiančio vandens dar apie dvidešimt tokių rankų puolė šliaužti įkandin.
— Vidun! Vidun! — atšokės atgal, griausmingai suriko Gendalfas. — Visi į vidų ir laiptais aukštyn! Greičiau!
Saugotojai atsipeikėjo iš siaubo (juk tik vienas Semas šoko gelbėti Frodo) ir puolė prie laiptų.
Jie suspėjo kaip tik laiku. Frodas su Semu buvo užlipę tik keletą laiptelių, kai besirangantys čiuptuvai pasiekė Vartus ir vienas iš jų jau įšliaužė vidun. Gendalfas stabtelėjo, ir ėmė mintyse skubiai ieškoti kokio nors užkeikimo Vartams uždaryti, bet to nereikėjo — įniršę čiuptuvai sugriebė už abiejų Durų pusių ir su nežmoniška jėga jas užtrenkė. Olą apgaubė mirtina tyla, tik silpnai blaškėsi Durų perkirstas čiuptuvas ir iš lauko girdėjosi duslūs smūgiai.
Semas, laikydamasis Frodui už rankos, sukūkčiojo ir atsisėdo ant šalto laiptelio.
— Vargšas Bilas, — šniurkščiodamas tarė jis, — vargšas Bilas! Vilkai ir gyvatės! Jis to neištvers, bet aš juk turėjau pasirinkti ir pasirinkau jus, misteri Frodai.
Tuo kartu Gendalfas nusileido prie Vartų ir trinktelėjo į juos savo lazda. Lazda akinamai sušvito, ir keliautojai pajuto, kaip sudrebėjo akmeniniai laiptai, bet Vartai neatsidarė.
— Na, — pasakė burtininkas. — Vartai uždarytį iš lauko, ir mums telieka tik pereiti Morają, jeigu norim dar kartą išvysti saulės šviesą. Pagal garsą sprendžiu, jog tie čiuptuvai išrovė medžius, bandydami jais išlaužti Vartus. O gaila — tie ąžuolai buvo pasodinti dar santarvės laikais.
— Kai mes bridome per užutekį, aš pajutau, kad bėdos neišvengsim, — pratarė Frodas. — Kokie ten buvo padarai, Gendalfai?
— Nežinau, — atsakė burtininkas, — tačiau šitas rankas valdė viena jėga. Ji privertė jas iššliaužti iš po kalnų. Giliai po žeme gyvena nemažai padarų, kurie yra dar piktesni už orkus.
Gendalfas neprasitarė, kad šitie čiuptuvai visų pirma buvo nutaikyti į Frodą, ir tai negalėjo būti atsitiktinumas.
Boromiras kažką sumurmėjo sau po nosim, bet aidas dvigubai padidino garsą, ir visi išgirdo gondoriečio žodžius:
— Giliai po žeme, bet man prieš nosį! Įlindome į maišą ir kas mus iš čia išves?
— Aš, — pasakė Gendalfas, — ir Gimlis. Paskui mane!
Burtininkas žengė keletą didelių žingsnių ir iškėlė savo lazdą, kuri pradėjo blankiai šviesti. Laiptai buvo sukti, bet platūs. Frodas suskaičiavo apie kelis šimtus laiptelių, ir Būrys atsidūrė koridoriuje su skliautuotomis lubomis, vedančiomis į tamsą.
— Sėskim čia ant kietos žemės ir užkąskime, jeigu jau tenka apsieiti be valgomojo, — pasiūlė Frodas. Mirtina baimė dingo, ir ho-bitas pasijuto žvėriškai išalkęs.
Pasiūlymas buvo vienbalsiai priimtas, ir visi susėdo ant laiptelių. Pavalgius Gendalfas trečią kartą davė gurkštelti Rivendeilo miruvoro.
— Jau nebedaug liko, — tarė jis, krestelėjęs gertuvę, — bet po to siaubo prie Vartų mums reikia sustiprėti. Vandenį taip pat teks taupyti. Nors Kasyklose yra nemažai šulinių ir šaltinių, bet iš jų semtis negalima, tad naujo vandens prisipilti galėsim tik Dimrilo slėnyje.
— Kiek laiko užtruksime, kol pereisime Morają? — pasiteiravo Frodas.
— Tiksliai pasakyti negaliu, — suabejojo Gendalfas, — tai priklauso nuo daugelio dalykų. Bet eidami tiesiai ir niekur nenuklysdami turėtume užtrukti tris keturias dienas. Tiesia linija nuo Rytinių iki Vakarinių Vartų yra apie keturiasdešimt mylių, bet tiesaus kelio čia, deja, nėra.
Trumpai pailsėję, Saugotojai vėl pakilo į kelią. Visi norėjo kuo greičiau palikti Morają, todėl žygiavo be perstojo, nors iš nuovargio jau svyravo. Priekyje žengė nepakeičiamasis Gendalfas, kairėje rankoje laikydamas mirguliuojančią lazdą, o dešine spausdamas savo kardą Glemdringą. Už jo dairydamasis į šalis žibančiomis akimis ėjo Gimlis. Frodas kulniavo kartu su nykštuku, išsitraukęs savo Gylį. Gylio ir Glemdringo ašmenys nešvietė, ir tai truputį ramino, nes kardai, pagaminti Senosiomis Dienomis, šaltai šviesdavo, jeigu šalia būdavo orkų. Paskui Frodą žingsniavo Semas, po to Legolasas, kiti hobitai ir žmonės. Koridorius keletą kartų pasisukiojo ir pradėjo leistis. Greitai oras pradėjo kaisti, ir Saugotojai džiaugdavosi, kai jų veidus atgaivindavo vėsuma: pro plyšius uolose į vidų sruvo grynas oras iš kalnų. Blankioje burtininko lazdos šviesoje Frodas matė laiptus ir kitus tunelius, kurie leidosi, kilo į viršų ar kirtosi su jų Būrio koridoriumi, ir stengėsi suprasti, pagal ką Gendalfas renkasi kelią.
Gimlis paprastai padėdavo Gendalfui tik stiprindamas juo pasitikėjimą savimi. Burtininko negąsdino tamsa, bet Gendalfas priimdavo sprendimus, prieš tai pasitaręs su nykštuku. Morajos olų schemos nežinojo net Gimlis, nors jis buvo kilęs iš kalnų nykštukų giminės. O Gendalfas, taip pat primiršęs visus kelius, daugiausiai vadovavosi nuojauta ir, reikia pripažinti, ji neapvylė.