— Nereikia bijoti, — tarė Aragornas, — kad Gendalfas su Gimliu užsišnibždėjo kiek ilgiau, ir Saugotojus apėmė nerimas. Aš su juo buvau daugelyje kelionių, ir Gendalfas visada rasdavo išeitį iš susiklosčiusios padėties. Elfai Rivendeile kalbėdavo, kad jis buvo pakliuvęs ir į didesnes bėdas negu ši. Jeigu senasis Gendalfas mus čia atsivedė, tai jis ir išves, nors ir kažin kiek tai kainuotų. Jis geriau mato naktį negu karalienės Berutielės naminės katės.
Būriui labai pasisekė, kad turėjo tokį vedlį. Paskubom sprunkant į Morają, buvo užmiršta nemažai naudingų daiktų, tarp jų ir deglai, be kurių Saugotojai nebūtų toli nuėję: koridorius nuolat vingiavo, o kelyje pasitaikydavo sunkiai įžiūrimų versmių, šulinių ar šiaip plyšių. Per plačiausią iš jų, kokių septynių pėdų ilgio, Pipiną draugai vos įkalbėjo peršokti. Galima įsivaizduoti Pipino baimę, kai tenka šokti į bedugnę tamsą, kurios apačioje kaip malūnas ūžia vanduo.
— Virvė! — sumurmėjo Semas, — aš taip ir žinojau, kad jos prireiks!
Panašiems pavojams padažnėjus, keliautojai gavo sulėtinti tempą. Atrodė, kad jie niekad nenusileis. Iš nuovargio visiems maudė kojas, bet niekas nenorėjo sustoti. Frodas, sėkmingai išsigelbėjęs ir pavalgęs, šiek tiek atgijo, bet vėliau jį vėl apėmė nerimas, peraugės į baimę. Nors nuo durklo smūgio Rivendeilo elfai Frodą išgydė, bet žaizda nepraėjo be pėdsakų. Paaštrėjo hobito jutimai, ir jam atsiverdavo tai, ko kiti nepastebėdavo, na, nebent tik Gendalfas galėjo nujausti. O dabar Frodas juto artėjančius priešus, Žiedo, kabančio jam ant kaklo, svoris atrodė nežmoniškas, didelis būrys priešų laukė priekyje, o už nugaros sėlino dar vienas priešas. Frodas pasitaisė kardo makštis ir atkakliai žengė į priekį.
Saugotojai beveik nesikalbėjo, pašnibždom persimesdavo tik viena kita fraze. Tylą drumstė tiktai duslus Gimlio nykštukiškų batų, švelnus Legolaso, sunkus Boromiro ir skardus Aragorno žingsnių garsas. Kai Gendalfas sustodavo, norėdamas nustatyti kryptį, Frodas dar girdėdavo tolimo vandens čiurlenimą. Bet dabar Frodas pradėjo girdėti ar įsivaizduoti, kad girdi tylius basų kojų žingsnius. Bet tai nebuvo aidas, nes Saugotojams staiga sustojus, iš karto nenutildavo.
Po vidurnakčio keliautojai pagaliau įžengė į pačias Kasyklas. Po keleto valandų Gendalfas susidūrė su pirma rimta kliūtimi. Prieš jį atsivėrė didelė plati salė, iš kurios ėjo trys koridoriai. Visi jie vedė į rytus, bet kairysis — žemyn, dešinysis — aukštyn, o siauras vidurinis — tiesiai.
— Kažkodėl aš niekaip neprisimenu šitos vietos, — suburbėjo Gendalfas, atsistojęs po arka. Jis iškėlė lazdą, tikėdamasis surasti kokių nors žymių, galinčių padėti išsirinkti, bet nieko nepamatė. — Aš per daug pavargau, kad spręsčiau, — tarė burtininkas, linguodamas galvą. Žinau, jog ir jūs taip pat pavargę. Atidėkime sprendimą iki ryto, nors rytas, žinoma, išauš tik ten, virš mūsų galvų.
— Vargšas Bilas! — prisiminė Semas. — Tikiuosi, tie vargai dar nesugavo jo.
Salės kairėje Saugotojai pastebėjo akmenines duris: jos buvo beveik uždaros, bet po nestipraus stumtelėjimo atsivėrė.
— Atgal! — sušnypštė burtininkas, kai Meris su Pipinu, tarė, kad surado vietą nakvynei, puolė į vidų. — Atgal! Ką jūs žinote, kas ten viduje? Aš eisiu pirmas.
Gendalfas atsargiai įėjo ir pašaukė kitus.
— Štai, — tarė jis, — rodydamas lazda į didžiulę skylę grindyse prie pat angos. Aplinkui mėtėsi surūdijusios grandinės ir akmeninio dangčio liekanos.
Jeigu ne Gendalfas, tai jūs, mielieji, dar ir dabar kristumėte, — nelinksmai pasakė Aragornas. — Kristumėte ir galvotumėte, į ką atsitrenksite. Daugiau niekada nelįskite pirmi. Atsirado tyrinėtojai!
— Aha, tai panašu į sargybinę, — nustatė Gimlis. — Šita skylė tikriausiai buvo šulinys, kurį sargai pridengdavo dangčiu. Bet dabar dangčio nėra, ir mes turime būti atsargūs.
Šulinys kaip magnetas traukė Pipiną. Kol kiti vyniojosi ryšulius ir tiesėsi antklodes prie kambario sienų, kaip galima toliau nuo šulinio, jis prišliaužė prie krašto ir pasižiūrėjo į vidų. Iš gilumų kylantis šaltas oras nutvilkė veidą. Pats nežinodamas, kodėl tai daro, Pipinas susirado akmenį, įmetė jį į šulinį ir sulaikęs kvapą ėmė klausytis. Bet oro neužteko, ir jis turėjo dar kartą įkvėpti, kai pagaliau iš toli pasigirdo "plekšt", daug kartų pakartotas šulinio aido.
— Kas tai? — atsisuko Gendalfas, ir Pipinui teko prisipažinti. Burtininkas nusiramino, bet Pipiną smarkiai išbarė: — Čia tau ne hobitų pasivaikščiojimas! Kai kitą kartą užeis toks noras, šok pats ir išvaduok Būrį nuo tokio nesubrendėlio Tuko! O dabar apsiramink ir pasėdėk tyliai.
Gendalfas įsiklausė: visur buvo tylu, tik staiga iš gelmių pasigirdo tylus stuksenimas tuk-tuk, tuk-tuk. Jis nutilo, bet aidui baigus kartoti, vėl atsinaujino — tuk-tuk, tuk-tuk. Labai jau įtartinai skambėjo tas tuksenimas, lyg kas būtų siuntęs signalus. Bet greitai tuksenimas visai nutilo ir nebepasikartojo.
— Tai, ką mes girdėjome, buvo plaktuko smūgiai, arba aš apie tai nieko nenusimanau, — pareiškė Gimlis.
— Taip, — sutiko Gendalfas, — nieko gero mums tai nežada. Tikėkimės, kad šita idiotiška Pipino išdaiga prie šito neprisidėjo, bet, ko gero, tas akmuo išbudino kažką, ko neturėjo išbudinti. Ką gi, visiems, tik ne Pipinui, saldžiu sapnų. Šitam jaunam patrakėliui tebus pirmas budėjimas, — paliepė burtininkas.
Nelaimingas Pipinas atsisėdo prie durų, nenuleisdamas akių nuo šulinio, lyg ir laukdamas, kad tuoj iš ten kas nors iššliauš. Pipinas karštai troško kuo nors, bent antklode, uždengti tą prakeiktą skyle, bet bijojo net pasijudinti, nors Gendalfas ir miegojo.
O Gendalfas nemiegojo, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis įtemptai mąstė, stengdamasis prisiminti ankstesnės kelionės po Morają smulkmenas ir nuspręsti, kur dabar teks pasukti. Netikslus pasirinkimas galėjo būti pražūtingas. Po valandos Gendalfas atsistojo ir priėjo prie susigūžusio Pipino.
— Eik ir pamiegok, vaikine, — švelniai tarė jis. — Tau norisi miego, o aš vis tiek šiąnakt nesumerksiu akių.
Gendalfas atsisėdo prie durų ir parėmė rankomis smakrą.
— Aš žinau, kas man darosi, — sumurmėjo jis. — Man reikia parūkyti! Paskutinį kartą buvau prisikimšęs pypke tiktai rytą prieš pūgą.
Tad paskutinis dalykas, kurį išvydo užsnūsdamas Pipinas, buvo maža liepsnelė, nušvietusi susikūprinusį burtininką, jo gumbuotus pirštus ir dūmų kamuoliukus.
Jis ir pakėlė visus rytą. Nors Gendalfas šešias valandas be pertraukos budėjo, visai neatrodė išvargęs.
— Aš nusprendžiau, kur mes eisime,— pranešė jis. — Kairiajame kelyje per daug tvanku, matyt, jis veda į Kasyklų gilumą. Vidurinysis yra siauras ir nepanašus į kelią, vedantį prie Dimrilo slėnio. Eisime dešiniuoju koridoriumi. Pats laikas pradėti kilti aukštyn.
Aštuonias ilgas valandas, tik dukart trumpai stabtelėję, žygiavo Saugotojai nieko negirdėdami, nieko daugiau nematydami, tik burtininko lazdos gale spindinčią liepsnelę, kuri kaip žaltvykslė nenuilstamai vedė juos iš Juodosios Bedugnės. Pasirinktas kelias kilo aukštyn ir palengva platėdamas virto plačiu, plytomis grįstu traktu, kuriame nebuvo nei skylių, nei Šulinių. Ėjimas tokiu patogiu traktu taip pakėlė Būrio nuotaiką, jog jie be pertraukos nužygiavo penkiolika, o gal ir dar daugiau mylių. Frodui nerimą kėlė tik viena aplinkybė: jis visą laiką girdėdavo svetimus žingsnius, kurie dabar jau tikrai neatrodė kaip aidas.
Kadangi hobitai vos besilaikė ant kojų, jau buvo nuspręsta sustoti ir paieškoti šiltos nakvynės, bet staiga iš abiejų pusių sienos išnyko, ir keliautojai pasijuto atsidūrė tamsioje tuštumoje. Saugotojai net nepastebėjo, kaip koridorius baigėsi, ir jie atsidūrė vėsioje salėje. Visi sunerimo, bet burtininkas linksmai pasakė: