— Vis dėlto aš išsirinkau teisingą kelią. Mes jau atsidūrėme gyvenamoje vietovėje, ir ši salė ne išimtis. Tačiau iki Dimrilo Vartų dar labai toli ir rytoj teks keliauti beveik be pertraukos. Aš surizikuosiu įžiebti tikrą šviesą, ir mes pamatysime, kur patekome.
Gendalfas iškėlė lazdą, ir salėje akimirksniu plykstelėjo žilpinanti šviesa. Šešėliai išnyko, ir akimirką Saugotojai virš savo galvų matė platų stogą, paremtą akmeninėmis kolonomis. Iš salės vedė trys koridoriai — vienas prieš pat akis, o kiti du iš abiejų šonų. Paskui šviesa užgeso.
— Taip, tai iš tiesų gyvenamoji salė, nes aš pastebėjau iškirstus langus — šachtas. Manau, jog čia mes galime pernakvoti. Kol kas reikalai klostosi gerai, ir didesnė dalis tamsiojo kelio jau nueita, nors dar nemažai pavojų gali laukti kelyje į šviesųjį pasaulį, — išdrožė Gendalfas.
Saugotojai susisupo į antklodes ir sugulė pačiame salės kampe, norėdami išvengti šalto skersvėjo, pučiančio iš rytinės angos. Hobitus persekiojo keisti vaizdiniai: jiems atrodė, jog visi nuskendo bedugnėje tamsoje ir jau niekada iš ten nebeišsikrapštys. Net niūriausios legendos apie Morają neprilygo tikrovei, o juk tikrų pavojų jie dar nepatyrė, ir Gendalfas minėjo, kad jiems sekasi.
— Na ir nykštukai, — suburbėjo Semas, — tokią juodąją bedugnę iškasė ir po to patys pabėgo. Aš visiškai suprantu kodėl — negi jie būtų tamsoje gyvenę kaip sliekai!
— Pats tu sliekas! — pašoko įsižeidęs Gimlis, — čia buvo Didžioji Nykštukų Karalystė, visur degė laužai, ir Moraja garsėjo visame Viduržemyje. Dar ir dabar apie tai dainuojamos mūsų dainos.
Jis atsistojo ir pritariat dusliam aidui padeklamavo:
— Čia tai bent! — susižavėjo Semas, — man būtinai reiks išmokti. Bet tiesą sakant, dabar tamsa atrodo dar juodesnė, kai pagalvoju apie visas šitas šviesas. Įdomu, ar Morajoje dar liko aukso ir brangakmenių?
Gimlis neatsakė. Padeklamavęs legendą, jis nebenorėjo dalyvauti pokalbyje.
— Aukso ir brangenybių? — pasiklausė Gendalfas. — Tikrai ne. Pabėgus nykštukams, orkai dažnai užklysdavo į Morają ir ištuštino visas viršutines sales. Bet į apačią netgi ir orkai bijojo leistis, tad tik ten galėjo likti aukso.
— Tai dėl ko tada grįžo nykštukai? — pasidomėjo Semas.
— Dėl mitrilo, — atsakė Gendalfas, — juk Moraja garsėjo ne nykštukų žaislais, auksu ir sidabru, ne geležimi, nes šitie daiktai randami daug kur, bet Morajos sidabru arba kaip jis vadinamas — mitrilu. Anksčiau jo vertė buvo dešimt kartų didesnė už aukso verte, o dabar jis tapo nebeįkainojamas, kadangi jo beveik nebeliko Viduržemyje. Mitrilo gysla glūdi giliai žemėje, ir dėl jos nykštukai išbudino tai, nuo ko teko bėgti, — Diurino Prakeikimą. Visą Morajoje likusį mitrilą susigraibė orkai ir nežinodami jo savybių kaip duoklę atidavė Sauronui. Mitrilas! Visų tautų svajonė! Jį galima lydyti kaip varį ir poliruoti kaip stiklą. Nykštukai iš jo gamindavo ginklus, lengvesnius, bet tvirtesnius net už grūdintą plieną. Elfai irgi labai vertino mitrilą, jų senoji emblema, kurią matėme virš vartų, pagaminta iš Morajos sidabro. Beje, Torinas kadaise padovanojo Bilbui mitrilinius šarvus. Įdomu, kur jie dabar? Tikriausiai dulka kokioje nors palėpėje.
— Ką? — staiga susidomėjo Gimlis, — šarvai iš mitrilo? Tikrai karališka dovana.
— Taip, — pritarė Gendalfas. — Aš Bilbui nesakiau, bet jo šarvai yra vertesni už Grafystę su visais jos gyventojais.
Frodas klausėsi tylėdamas, bet įkišęs po apsiaustu ranką paglostė šaltus šarvus. Jis pasijuto taip, lyg po apsiaustu nešiotų visą Grafystę. Ar Bilbas tai žinojo? Tikriausiai žinojo ir padovanojo tokią karališką, anot Gimlio, dovaną. Frodas mintimis nusikėlė toli nuo tamsiųjų Kasyklų į Begendą, kai ten dar gyveno Bilbas. Frodas kartais troško sugrįžti į tuos laikus, kai net nebuvo girdėjęs apie Morają, mitrilą ir Žiedą.
Vienas po kito Saugotojai sumigo. Pirmajam budėti teko Frodui. Jis sėdėjo prisiglaudęs prie sienos ir nejučiom žvilgčiojo į koridorių. Hobitui atrodė, jog iš ten į sale palengva šliaužia siaubas: jo kaktą išpylė šaltas prakaitas, o rankos mirtinai sušalo. Dvi valandas Frodas drebėdamas klausėsi, bijodamas išgirsti bet kokį garsą, bet visur buvo tylu, nesigirdėjo net nepažįstamųjų žingsnių.
Frodo sargyba artėjo prie pabaigos, kai staiga prie vakarinės angos jis pamatė du baltus taškus, panašius į šviečiančias akis. Jis krūptelėjo, papurtė galvą ir vėl pažiūrėjo ton vieton: taškeliai dingo.
— Tai gražiausia, — užmigau sargyboje, — subarė save Frodas ir atsistojęs stengėsi nepasiduoti atslenkančiam snauduliui, kol jį pakeis Legolasas.
Atsigulęs Frodas tą pačią minutę užmigo ir vėl išvydo tą patį sapną: kažkas šnabždėjosi, o du šviesos -
taškai slinko vis artyn.
Frodas persigandęs atsibudo ir pamatė, jog salė apšviesta pilkos šviesos, ir jo bendrakeleiviai tyliai tariasi. Pro tuos langus šachtas iš tikrųjų sklido silpna, blanki šviesa. Frodas atsisėdo ir pasirąžė.
— Labas rytas! — atsisukęs į jį, tarė Gendalfas, — nes pagaliau iš tikrųjų išaušo rytas. Mes perkirtome Morajos karalystę ir dar šiandien išvysime Dimrilo slėnyje tyvuliuojančio Veidrodinio Ežero vandenis.
— Būsiu labai laimingas, — pasakė Gimlis. — Didžioji Moraja įvaro baimę net nykštukui. Ir panašu, jog Balinas neprasiskverbė į Morają — turėjo likti bent koks nors pėdsakas.
Pavalgius buvo nuspręsta pajudėti tuoj pat.
— Mes pavargę, bet geriau pailsėkime lauke, — aiškino Gendalfas, — nes niekas iš mūsų tikriausiai nenori praleisti dar vienos nakties Morajoje.
— Iš tikrųjų, — užtikrino Boromiras, — tik kur mums reikia eiti? į rytus?
— Galbūt, — suabejojo Gendalfas. — Bet aš dar gerai nežinau, kur mes esame. Ar tik ne šiaurinėje pusėje, virš Dimrilo Vartų, todėl reikia pagalvoti, kaip nusileisti. Šiaurinė anga pati šviesiausia, tai gal iš pradžių žvilgtelkim į ją. Geriausiai būtų, jeigu aš galėčiau pasiekti langą, bet langus nykštukai mėgo prakirsti labai aukštai.