Saugotojai greitai susitvarkė, ir Gendalfas nuvedė juos prie šiaurinės angos. Pasirodo, ji vedė į platų koridorių, kuriuo einant tolyn, šviesa vis stiprėjo. Koridorius baigėsi už šimto penkiasdešimties žingsnių praviromis akmeninėmis durimis. Už jų buvo didelis kvadratinis kambarys. Keliautojai, pripratę prie tamsos, nejučia užsimerkė, įėję į kambarį, nors tas buvo apšviestas gana blankiai.
Lipdami ant kažkokių nuolaužų ir keldami tamsiai pilkas dulkes, Saugotojai priėjo prie dviejų pėdų aukščio akmens, padėto taip, kad šviesa iš siauro langelio aukštai viršuje kristų ant baltos marmurinės plytos, gulinčios ant akmens.
— Panašu į kapą, — tyliai pasakė Frodas ir pasilenkė prie akmens, norėdamas geriau įsižiūrėti. Prie jo priėjo Gendalfas. Ant plokštės buvo išrašytos keistos runos.
— Tai Derono runos, kurios nuo seno buvo naudojamos Morajoje, — paaiškino Gendalfas, — čia užrašyta nykštukų ir žmonių kalbomis.
BALINAS, FANDINO SŪNUS, MORAJOS VALDOVAS
— Vadinasi, Balinas žuvo, — tarė Frodas.
— To aš ir bijojau, — sumurmėjo Gimlis, užsitraukdamas gobtuvą ant veido.
V. Morajos tiltas
Žiedo Saugotojų Būrys tylėdamas stovėjo prieš Balino kapą. Frodas galvojo apie Bilbą ir jo seną draugyste su Balinu, apie nykštuko vizitus į Grafystę. Dulkėtame kambaryje po kalnais šitos mintys atrodė visai nerealios.
Pagaliau įveikė stingulį keliautojai pradėjo ieškoti ko nors, galinčio paliudyti apie Balino likimą. Po langu, kitoje kambario pusėje, jie aptiko dar vienas duris. Tik dabar Saugotojai pastebėjo, jog tos nuolaužos, besimėtančios po kojomis, yra nukautų karių kaulai. Tarp kaulų gulėjo sulūžę kovos kirviai, perkirsti šalmai, skydai ir kreivi juodi kardai — pagrindinis kalnų orkų ginklas. Sienoje buvo iškirstos nišos, ir vienoje iš jų stovėjo geležimi kaustyta medinė skrynia. Po suraižytu jos dangčiu Gendalfas išvydo knygą, tiksliau, knygos likučius. Daugelyje vietų ji buvo iškapota ir sudeginta, o kai kur apipilta krauju. Gendalfas atsargiai ją pakėlė ir padėjo ant Balino kapo. Kurį laiką burtininkas vartė knygą tylėdamas. Frodas su Gimliu stovėjo iš šonų ir pastebėjo, jog knygoje užrašai daryti Morajos, Deilo ir elfų kalbomis.
Pagaliau Gendalfas pakėlė galvą:
— Kiek aš suprantu, tai Balino žygio metraštis, — tarė jis, — pradėtas rašyti nuo jų atėjimo prie Dimrilo slėnio beveik prieš trisdešimt metų. Matote, čia vienas trys. Tai reiškia pirmieji metai, trečias puslapis. Ankstesnių dviejų puslapių čia nėra, tad teks tenkintis šituo — klausykite:
— Mes išmušėme orkus iš didžiųjų vartų ir sar... toliau sudeginta, bet ir taip aišku, jog sargybinė. Tačiau orkai spėjo pasiruošti ir mūšyje mes daug jų išžudėme. Flojis prie Veidrodinio iškirto visą būrį priešų, bet ir pats buvo nukautas strėle. — Kitų dviejų eilučių neįskaitau. Toliau rašoma: ... mes įsikūrėme Dvidešimt Pirmajame Šiaurės Kambaryje. Čia... negaliu perskaityti kas, bet užsimenama apie šachtą. Balinas pasirinko Mazarbulo Salę.
— Metraštinę Salę, — pasakė Gimlis, — tai yra čia, kur mes stovime.
— Toliau nieko negalima suprasti, — kalbėjo toliau Gendalfas, — išskyrus žodį auksas, Diurino Kirvis ir šalmas. Čia baigiasi skyrius ir įrašai padaryti jau kita ranka: mes suradome grynąjį sidabrą. Viskas neaišku, tik priešpaskutinės eilutės: Oinas patraukė į ginklų, sandėlį Trečiajame Giluminiame, kažkas panašu į vakarus, po to dėmė ir aiškus užrašas Molino Vartai.
Gendalfas nutilo ir ėmė vartyti metraštį.
— Toliau puslapiai labai sugadinti, — pareiškė jis, — ir tokioje šviesoje jų neperskaitysi. Vėl keletas puslapių išplėšta ir keli pažymėti jau penktų metų numeriu. Ne, nieko negaliu suprasti. Aha, o čia? Čia šiaip taip įskaitoma, bet įrašas kažkodėl darytas elfiškai.
— Tai tikriausiai Orio darbas, — spėjo Gimlis, žiūrėdamas burtininkui per petį. — Jis turėjo įprotį svarbius įvykius aprašinėti elfiškai.
— Bijau, kad šitas svarbus įvykis pasirodys labai labai liūdnas, — pasakė Gendalfas, — pirmas aiškus žodis čia yra širdgėla, bet eilutės tęsinys sunaikintas iki žodžio... tikriausiai vakar. Taip, iš tikrųjų taip ir yra. Klausykit: vakar, lapkričio dešimtą, žuvo Morajos valdovas Balinas. Jis nusileido prie Veidrodinio ir buvo pašautas užsislėpusio tarp uolų orko. Mes jį sunaikinome, bet didelis priešų būrys... iš rytų palei Sidabrinukę. Puslapio pabaiga yra sumaitota, bet, ko gero, aš išskaičiau štai dar ką — mes užrėmėme Vartus ir galėjome juos ginti, jeigu ne... ir tik du žodžiai: siaubingas ir nuostoliai. Vargšas Balinas! Ilgainiui jis būtų tapęs galingu karaliumi, bet, deja, jo vadovavimas truko tik penkerius metus. Čia įrašas baigiasi, ir mums nebėra kada ieškoti kitų puslapių. Na, vis dėlto paskutinį puslapį dar perskaitysiu.
Gendalfas permetė akimis tekstą ir atsiduso.
— Taip, tai iš tiesų liūdnas metraštis. Visi nykštukai, be abejo, žuvo ir žuvo kankinančia mirtimi. Paklausykite... Mes neturime kur trauktis. Neturime! Jie užėmė Tiltą ir Antrąją Salę. Ten krito Praras, Lonis ir Nalis. Toliau keturios neįskaitomos eilutės ir štai paskutiniai žodžiai: vanduo užpylė slėnį. Vandens Sargas nusitempė Oiną. Mes neturime kur trauktis! Artėja galas, ir tie būgnai apačioje... Jie artėja!.. Ir viskas, daugiau nieko nėra. Daug ką atiduočiau, kad galėčiau sužinoti, apie ką kalbėjo paskutinis metraštininkas, — susimąstė Gendalfas.
— Mes neturime kur trauktis, — sumurmėjo Gimlis, ir visą Būrį nuo tų žodžių apėmė siaubas. — Dar gerai, kad vanduo slėnyje buvo nusekęs, o Sargas miegojo pietiniame krante.
Gendalfas pakėlė galvą ir apsidairė.
— Jie kovojo dviem frontais, — tyliai tarė jis, — bet neužteko jėgų. Taip baigėsi bandymas susigrąžinti Morają! Bandymas buvo drąsus, bet beprasmiškas. Lik sveikas, Balinai, Fandino sūnau, ilsėkis ramybėje! Mes pasiimame Mazarbulo Knygą ir tu, Gimli, jeigu dar pasitaikys proga, atiduosi ją Deinui, nors Knyga jį ir nuliūdins. O dabar negaiškime, mūsų dar laukia ilgas kelias.
— Kuriuo keliu eisime? — paklausė Boromiras.
— Atgal į didesnįjį kambarį, — atsakė Gendalfas, — bet šičia mes nesugaišom veltui laiko, nes sužinojome, kur esame. Tai iš tikrųjų yra Mazarbulo, arba Metraštinis Kambarys. Mums reikia grįžti atgal į salę ir pro rytinę angą leistis žemyn iki Dimrilo Vartų. Paskubėkim! Atgal į salę!
Ir tuoj pat iš Morajos gilumų juos pasiekė pratisas dundesys BUM! BUM! Saugotojai persigando ir puolė prie durų.
BUM! BUM! — dundesys sudrebino grindis dar kartą, dar kartą ir dar kartą — BUM! BUM! BUM! Lyg kas Morajos olas būtų pavertęs milžinišku būgnu. Lyg atsakymas į dundesį pasigirdo rėžiantis trimito garsas. Jam pritarė kiti trimitai. Saugotojai išgirdo daugelio kojų trepsėjimą.
— Jie artinasi! — sušuko Legolasas.
— Štai ką reiškia "mes neturim kur atsitraukti", — per vėlai suprato Gimlis.
— Spąstai! — užkimusiu balsu sušuko burtininkas. — Kaip ir aną kartą nykštukams! Bet tada su jais nebuvo manęs. Dar pasižiūrėsim... BUM! BUM! — kažkas mušė būgną ir drebino sienas.
— Uždarykite ir užremkite rytines duris, — paliepė Aragornas, išsitraukdamas kardą. — Mums reikia prasiveržti į salę — tai vienintelis šansas.
— Neskubėk, — pertraukė jį Gendalfas, — mums neverta užsidaryti. Geriau atsitraukime pro rytines duris!
Vėl suskardeno trimitas ir pasigirdo klyksmas. Bėgančių padarų kojos jau drebino koridorių. Būrys nesitardamas vienu metu išsitraukė kardus. Glemdringas ir Gylys žėrėjo rūsčia šviesa. Boromiras įrėmė petį į vakarines duris.