— Palauk! — Gendalfas žengė prie Boromiro, atidarė duris ir griausmingai suriko:
— Kas išdrįso trukdyti Balino, Morajos valdovo ramybe! Vietoj atsako pasigirdo kimus juokas, ir vienas balsas staigiai kažką sukomandavo. BUM! BUM! be perstojo griaudėjo Morajoje. Gendalfas greitai išbėgo į koridorių ir iškėlė savo lazdą. Šviesos blyksniai apšvietė visą ertmę. Akimirką burtininkas žiūrėjo į priešus, paskui, nė vienai strėlei jo neužkliudžius, laimingai įšoko atgal ir užtrenkė duris.
— Ten orkai, galybė orkų, — sunkiai kvėpuodamas sušvokštė Gendalfas. — Jie ne tik iš Ūkanotųjų, bet yra dar ir juodųjų urukhajų iš Mordoro. Kiek spėjau pamatyti, su orkais dar atėjo vienas, o gal ir du gigantiški urviniai troliai. Kelias į salę mums užkirstas.
— O trauktis, manau, irgi nėra kur, — niūriai pasakė Boromiras.
— Kol kas ten dar tylu, — tarė Aragornas, kuris stovėjo, klausydamasis prie rytinių durų. — Už durų yra laiptai, vedantys žemyn, taigi salė mums lyg ir nereikalinga. Bet trauktis nežinia kur su persekiotojais ant kulnų, mano manymu, yra pavojinga. Mes net negalime užremti šitų durų: jos atsiveria į vidų, o sklendė sulaužyta. Todėl iš pradžių reikia sulaikyti priešus. Jie ilgai prisimins Mazarbulo Kambarį, — iškošė pro dantis Aragornas.
Sunkūs žingsniai jau drebino koridorių. Boromiras skubiai uždarė duris ir užkalė jų apačią sulaužytais kardais bei medgaliais. Būrys atsitraukė prie rytinių durų, bet pabėgti nebuvo kaip. Žingsniai koridoriuje nutilo, ir duris sudrebino stiprus smūgis. Jos ėmė vertis, stumdamos įkaltus pleištus — kardus, kurie šliauždami atgal paliko gilias vagas akmeninėse grindyse. Trenkė trečias smūgis, ir pro plyšį įlindo ranka, apaugusi žaliais žvynais. Paskui Saugotojai pamatė didžiulę, plokščią, bepirštę koją. Visi šūksniai nutilo.
Boromiras šoko į priekį ir iš visų jėgų kirto per ranką, bet kardas atšoko ir, vos neišsukęs gondoriečiui rankos, nukrito ant grindų.
Frodas, staiga pajutęs beprotišką įtūžį, prilėkė prie Boromiro ir surikęs "Už Grafystę!" įsmeigė Gylį į pasibaisėtiną koją. Padaras už durų sustaugė, ir koja greitai dingo, vos nenusinešdama ir Gylio. Frodas pasižiūrėjo į kardą: nuo jo nulašėjo keli juodi rūkstantys lašai. Boromiras vėl užtrenkė duris.
— Už Grafystę, — sušuko Aragornas. — Hobitai kerta be pasigailėjimo! Tu turi puikų kardą, Frodai, Drogo sūnau!
O duris vėl trankė smūgiai. Jeigu jos būtų buvusios medinės, tai orkai jau seniai būtų įsiveržę į vidų, nes jie turėjo kūjus ir taranus. Nebeišlaikiusios durys prasivėrė, ir ore sušvilpė strėlės, bet niekam nepadariusios žalos atsimušė į šiaurine sieną. Šaižiai sugaudė trimitas, ir orkai vienas po kito pradėjo veržtis į kambarį.
Užvirė karštas mūšis. Saugotojai net nespėjo suskaičiuoti priešų. Orkai nesitikėjo tokio atkirčio ir sutriko. Du peršovė Legolasas, vieną, užšokusį ant Balino kapo, nukirto Gimlis. Keturi orkai žuvo nuo Boromiro smūgio, trys — nuo Aragorno ir tris blykstelėjusiu žaibu nutrenkė Gendalfas. Praradę trylika karių, orkai šaukdami ėmė trauktis, nepadarė Saugotojams jokios žalos, nebent Semui, kuriam kardas perdrėskė petį, bet pats orkas nesuskubo apsiginti, ir Semas, padaręs gilų įtupstą, perkirto priešą kardu iš Pilkapio. Rudos Semo akys žėrėjo kovos ugnimi, ir senasis Gaferas tikrai būtų apstulbęs, matydamas savo sūnų.
— Dabar traukiamės, — sukomandavo Gendalfas. — Nelaukime, kol jie atsives trolį.
Bet Saugotojai atsitraukti nebespėjo: į kambarį įsiveržė didžiulis, beveik žmogaus ūgio orkų vadas su juodais šarvais ir sidabro šalmu. Jo plačiame, tamsiame veide kaip žarijos žėrėjo mažytės akys, liežuvis buvo raudonas. Kairėje rankoje orkas laikė milžinišką skydą, o dešinėje — ietį. Skydu jis prisidengė nuo Boromiro smūgio, išsisuko nuo Aragorno ir, pabėgėjęs kelis žingsnius su baisia jėga paleido į Frodą ietį, tiesiog prikalusią hobitą prie sienos. Frodas spėjo pasisukti ir ietis pataikė ne į krūtinę, o nuslydo nuo mitrilinių šarvų į šoną. Atskubėjęs Semas nukirto ietį, ir Frodas bejėgiškai nuslydo ant žemės. Orkas džiaugsmingai suklykė ir išsitraukęs kardą puolė pribaigti hobito, bet pamiršo Aragorną ir net šalmas neišgelbėjo jo nuo Andrilo. Pamate vadą, sukniubusį ant žemės, kiti orkai pradėjo baisiai rėkti, bet pulti į kambarį neskubėjo.
BUM! BUM! — sunkiai atsiduso Moraja.
— Dabar! — sušuko Gendalfas. — Dabar mūsų paskutinis šansas! Greičiau!
Aragornas pakėlė Frodą, gulėjusį prie sienos, ir stumdamas prieš save Pipiną su Meriu, nulėkė laiptais žemyn. Paskui jį išskubėjo kiti Saugotojai. Legolasas beveik jėga tempė besipriešinantį Gimlį: nykštukas, pamiršęs pavojų, niekaip nenorėjo atsitraukti nuo kapo. Boromiras kiek turėdamas jėgų patraukė duris ir jos girgždėdamos užsivėrė, bet, deja, durų nebuvo įmanoma užremti.
— Viskas gerai, — dusdamas tarė Frodas, — aš galiu pats eiti.
Iš nuostabos Aragornas vos neišmetė hobito ant žemės.
— Aš maniau, kad tu negyvas!
— Matai, kad dar ne, — įsikišo Gendalfas, — bet dabar nėra laiko stebėtis. Visi laiptais žemyn! Palaukite apačioje manės, o jeigu greitai negrįšiu — eikite vieni. Vartai apie dvi mylias dešiniau.
— Tu negali saugoti durų vienas, — paprieštaravo Aragornas.
— Darykit taip, kaip sakiau, — nekantriai nutraukė jį Gendalfas. — Kardai čia nebepadės. Eikite!
Tunelis buvo be langų, todėl Saugotojai leidosi apgraibomis. Pagaliau, pajutę po kojomis lygią žemę, jie atsisuko, bet viršuje pamatė tik blyškų burtininko lazdos žiburėlį. Gendalfas dar tebestovėjo prie durų. Frodas pradėjo dusti ir atsirėmė į Semą. Semas rūpestingai pasižiūrėjo į šeimininką ir jį apkabino. Viršuje Gendalfas šaukė kažkokius žodžius, bet aidas juos iškraipydavo ir nieko negalima buvo suprasti. BUM! BUM! — vėl pasigirdo būgnai, ir sienos sudrebėjo, o viršuje staiga sušvito balta šviesa ir pergalingai sugriaudė būgnai — BUM! BUM! BUM! Nuo laiptų kaip kamuolys nusirito Gendalfas ir pargriuvo Būrio viduryje.
— Greičiau, — paliepė jis, pašokęs ant kojų. — Aš dariau viską, ką galėjau, bet sutikau savęs vertą priešininką. Nestovėkim čia! Teks eiti be šviesos: aš nebeturiu jėgų įžiebti savo lazdą. Kur Gimlis? Jis eis su manimi priekyje, o jūs neatsilikite nė per žingsnį!
Nieko nesuprasdami keliautojai nuskubėjo paskui Gendalfą. BUM! BUM! — iš kažkur toli atsklido būgnai. Jie tik ir buvo vienintelis persekiojimo ženklas, nesigirdėjo nei riksmų, nei žingsnių. Gendalfas žygiavo niekur nesukdamas, nors kelyje pasitaikė nemažai šoninių durų. Matyt, koridorius vedė ten, kur reikia — prie Dimrilo Vartų. Kartas nuo karto jų kely pasitaikydavo laiptai, ir burtininkas, kad nenusiristų, kaip aklas stuksendavo lazda į žemę.
Per valandą jie įveikė beveik mylią, o gal dar daugiau ir nusileido daugeliu laiptų. Persekiotojų nesigirdėjo, ir Saugotojai pradėjo manyti, kad atsiplėšė. Po septintų laiptų Gendalfas sustojo.
— Darosi karšta, — sunkiai ištarė jis, — ko gero, mes pasiekėme Vartų lygį ir daugiau leistis nebereikia. Dabar kad tik nepražiopsotume paties pirmo posūkio į kairę. Ne, aš turiu bent porą minučių pailsėti, nes kitaip nenusigausiu iki Vartų.
Gimlis paėmė burtininkui už rankos ir padėjo atsisėsti.
— Kas atsitiko ten, prie durų? — paklausė nykštukas. — Ar tu sutikai tą, kuris griaudėjo?
— Nežinau, — atsakė Gendalfas, — bet dar niekada jo nebuvau susitikęs ir man neliko nieko kito, kaip tik pasiųsti durims Nesulaužomą Užkeikimą. Nors nuo to durys netampa tvirtesnės — atidaryti jas yra neįmanoma, o išlaužti — galima. Už durų aš jau girdėjau orkų balsus, bet nesupratau jų tos barbariškos šnektos, išskyrus žodį ghaš — "ugnis". Bet po to orkams į pagalbą atėjo sąjungininkas, kurio jie patys labai bijojo. Kas jis toks, aš nesupratau, ir svarbiausia net nežinau, ar galima jį nugalėti dvikovoje. Šiaip ar taip, Nesulaužomąjį Užkeikimą jis įveikė: nepaisydamos mano priešinimosi, durys ėmė vertis. Tada, sukaupęs paskutines jėgas, aš pasiunčiau Draudžiamąjį Užkeikimą, bet veikiant priešingoms jėgoms durys subyrėjo, o juk jos buvo akmeninės! Viduje aš dar spėjau pamatyti kažką panašaus į juodą debesį, ir mane, laimei, nusviedė atgal, o sienos ir lubos su trenksmu griuvo.