Balinas dabar palaidotas giliai, ir palaidotas ne vienas. Šiaip ar taip, mes laimėjome laiko. Kol priešininkai įveiks griūtį, mes turėtume būti toli. Ak, ir išvargino mane šita dvikova, bet beje, man jau geriau. O kas gi tau, Frodai? Aš nespėjau pasakyti, bet išgirdęs tavo balsiuką, apsidžiaugiau kaip niekad gyvenime, nes maniau, jog Aragornas rankose laiko drąsų, bet negyvą hobitą.
— Aš gyvas ir, atrodo, sveikas, — pasakė Frodas. — Apibrozdintas ir apdraskytas, bet nieko.
— Hobitai moka kapoti be pasigailėjimo, o patys, atrodo, yra pagaminti iš mitrilo, — nusišypsojo Aragornas. — Dabar aš suprantu, kaip smarkiai rizikavau, lįsdamas prie jūsų Bryliaus smuklėje. Tas orkas būtu persmeigęs ir bulių.
— Manęs jis persmeigti nesugebėjo, — atsakė Frodas, — bet akimirką jaučiausi lyg atsidūręs tarp kūjo ir priekalo, — pridėjo jis. Daugiau jis nieko nebesakė: jam iš tikrųjų buvo sunku kvėpuoti.
— Tu dažnai man primeni Bilbą, — suraukęs antakius, pasižiūrėjo į Frodą burtininkas. — Jis irgi mėgdavo nustebinti savo bendrakeleivius.
Galvodamas apie šiuos žodžius, Frodas negalėjo suprasti, ar Gendalfas pasakė viską, ką iš tiesų galvojo.
Keliautojai vėl žingsniavo koridoriumi. Netikėtai Gimlis, kuris puikiai matė tamsoje, šūktelėjo:
— Ten priekyje kažkokia raudona šviesa, bet tai ne saulė. Kas tai galėtų būti?
— Ghaš! — murmtelėjo Gendalfas. — Įdomu, ką jie sugalvojo, negi padegė žemesnius aukštus? Bet mums nėra kito pasirinkimo, reikia eiti toliau.
Gimlis neklydo. Ant sienų mirgėjo ir švytėjo ugnies atšvaitai. Dabar Saugotojai matė tolimesnį savo kelią: priekyje koridorius leidosi gerokai žemyn ir baigėsi žema arka, iš už kurios ir sklido šviesa. Darėsi vis karščiau ir karščiau.
Priėjus prie arkos, Gendalfas liepė jiems palaukti, o pats atsargiai įėjo po arka ir sustojo — jo veidą apšvietė rausva šviesa.
— Jie mums paruošė prašmatnų sutikimą, — pasakė jis grįžęs, — bet dabar aš jau žinau, kur mes esame. Už arkos yra Antroji Senosios Morajos Salė. Vartai jau nebetoli, daugių daugiausia pusė mylios. Pasuksime į kairę, pereisime per Morajos Tiltą, užkopsime plačiais laiptais ir pro Pirmąją Salę išlįsime į Dimrilo slėnį. Dabar pasižiūrėkite į Salę.
Saugotojai atsargiai palindo po arka. Salė pasirodė daug ilgesnė ir aukštesnė negu ta, kurioje buvo nakvota. Jos viduryje stovėjo dvi eilės didingų medžių pavidalo kolonų, ir akmeninė lapija rėmėsi į lubas. Pačiam salės viduryje, tarp dviejų kolonų, kažkas buvo prakirtas plačią gilią kiauryme, iš kurios ir veržėsi ugnis. Kartais raudoni ugnies liežuviai plyksteldavo iš plyšio ir lyžteldavo juodą kolonos medžio kamieną. Virš plyšio sukosi tamsių dūmų kamuoliai.
— Jeigu būtume ėję pagrindiniu keliu per viršutines sales, tai čia būtume patekę į spąstus, — lengviau atsidusęs tarė Gendalfas. — Tikėkimės, kad dabar ši kiaurymė sutrukdys mūsų priešams, kad ir kas jie būtų. Bet gaišti negalima.
Vos tik burtininkas ištarė paskutinius žodžius, vėl pasigirdo neapkenčiamas dundesys — BUM! BUM! BUM! Iš vakarinio salės galo aidėjo šūksniai ir trimito garsas. BUM! BUM! — suvirpino ugnies liežuvius ant kolonų — BUM! BUM!
— Paskui mane! — įsakė Gendalfas. — Jeigu lauke šviečia saulė, orkai negalės mūsų vytis!
Gendalfas skubiai pasuko kairėn ir nubėgo Antrąja Sale į rytus. Jiems bėgant kitame salės gale iš tamsos išniro pirmieji orkai ir pamate, jog grobis slysta jiems iš rankų, šiurpiai suriko. Virš Frodo galvos prazvimbė strėlė. Boromiras bėgdamas atsigręžė ir piktai nusikvatojo.
— Štai taip! Nereikia spęsti kitiems spąstų, nes patys galite įkliūti!
— Pažiūrėk į priekį! — šūktelėjo jam Gendalfas. — Mūsų dar laukia siauras ir pavojingas Tiltas.
Staiga Frodas riktelėjo ir vos nenusirito į juodą bedugnę. Čia salė baigėsi, grindys dingo ir pasiekti išorines duris buvo galima tik perėjus siaurą, be turėklų, kokių šešiasdešimties žingsnių ilgio Tiltą. Senovėje nykštukai specialiai pastatė tokį Tiltą, kad galėtų gintis nuo priešų, jeigu šie paimtų Pirmąją Salę. Per Morajos Tiltą galima buvo pereiti tik vorele. Pribėgės prie prarajos krašto, Gendalfas sustojo, ir jį apsupo uždusę Saugotojai.
— Pirmas Gimlis, — paliepė burtininkas, — paskui jį hobitai, Legolasas ir žmonės.
Aplinkui tiesiog lijo strėlėm. Viena godžiai cvaktelėjo Frodui į nugarą, bet nieko nepešusi atšoko. Antroji pervėrė Gendalfo skrybėlę ir atrodė kaip juoda plunksna. Kitoje kiaurymės pusėje jau spietėsi šimtai figūrų. Jie mosavo raudonais nuo ugnies atšvaitų kardais ir ietimis. BUM! BUM! — be paliovos dundėjo būgnai, vis artėdami ir artėdami.
Legolasas išsiėmė strėlę ir atsisuko, norėdamas šauti, bet jo ranka nusviro ir strėlė nukrito žemėn. Du dideli troliai atsinešė keletą akmeninių luitų ir pradėjo per ugnį statyti tiltą. Tačiau ne trolių išsigando elfas. Netikėtai orkų gretos prasiskyrė, ir Legolasas pamatė didžiulį šešėlį, kurio viduryje tūnojo rūsti jėga, įvarantį siaubą ir priešams, ir sąjungininkams.
Šešėlis įgijo didžiulio sparnuoto žmogaus pavidalą ir mostelėjęs sparnais lengvai perskrido per plyšį. Jam pakilus, ugnis nurimo, o sėkmingai nusileidus, vėl pergalingai suplazdėjo. Dešinėje rankoje pabaisa laikė liepsnojantį kardą, o kairėje rimbą su ugniniais geluonimis.
— Ajajai! — suvaitojo Legolasas. — Balrogas! Balrogas ateina! Gimlis, išgirdęs tą vardą, sudrebėjo ir bejėgiškai nuleido kirvį.
— Diurino Prakeikimas! — sušnibždėjo nykštukas.
— Balrogas! — palingavo galvą Gendalfas ir atsirėmė į lazdą, — dabar suprantu. O aš taip pavargęs.
Balrogas puolė prie Saugotojų. Orkai džiaugsmingai suklykė ir pasileido per akmens luitus. Tada Boromiras pakėlė savo ragą ir sutrimitavo. Rago gaudesys persirito per visą sale lyg šūksnys, ištrūkęs iš daugybės gerklių. Orkai sutrikę atšlijo, ir net ugninis šešėlis stabtelėjo. Bet lyg vėjui užpūtus liepsną, aidas nutilo, ir priešas vėl šoko į priekį.
— Per Tiltą! — suriko Gendalfas. — Bėkite! Šitas priešas ne jums. Bėkite! Man reikia sutikti jį ant Tilto.
Saugotojai vienas po kito perėjo Tiltą ir sustojo prie laiptu, negalėdami palikti Gendalfo vieno.
Tuo tarpu Balrogas pasiekė Tiltą. Jam beliko įveikti paskutinę kliūtį: susikūprinusią Gendalfo figūrėlę, vienoje rankoje laikančią lazdą, kitoje — Glemdringą. Pabaisa sustojo, akimis rydama burtininką, ir pliaukštelėjo rimbu. Iš šnervių Balrogui pliūptelėjo ugnis, bet Gendalfas nesudrebėjo.
— Tu nepraeisi, — skambiai tarė jis. Orkai nutilo, ir Saugotojai puikiai girdėjo kiekvieną burtininko žodį. — Aš esu Slaptosios Ugnies valdinys, Anoro Liepsnos Nešėjas. Tu nepraeisi. Tamsioji požemių Uduno ugnis tau nepadės. Grįžk, iš kur atėjai! Tu nepraeisi.
Balrogas neatsakė. Jis lėtai užlipo ant Tilto, ir tamsūs sparnai, netikėtai išaugę iki pat sienų, grėsmingai pakilo virš burtininko. Bet suglausti sparnus virš ramiai stovinčio Gendalfo Balrogui aiškiai buvo per sunku.
Tada iš tamsos žybtelėjo raudonas kaip kraujas kardas.
Šaltai blykstelėjo atsakydamas Glemdringas.
Saugotojus apakino baltas blyksnys, pasigirdo skambesys, ir Balrogo kardas sutrupėjo į gabaliukus. Balrogas krūptelėjo ir atsitraukė, Gendalfas susvyravo, bet nepargriuvo.