— Tu nepraeisi, — pakartojo jis.
Balrogas tylėdamas puolė pirmyn. Kurtinamai sušvilpė ir pliaukštelėjo rimbas.
— Jis neišsilaikys vienas! — staiga suriko Aragornas ir nuskubėjo Tiltu atgal, — Elendilas! Aš su tavimi, Gendalfai!
— Gondoras! — sustaugė Boromiras pasileisdamas iš paskos.
O Gendalfas iškėlė savo lazdą ir sušukęs kažkokius žodžius, trenkė ją į Tiltą. Lazda lūžo perpus ir iškrito iš rankų. Plykstelėjo šviesa, ir Tiltas prie pat Balrogo kojų griuvo žemyn.
Pabaisa nespėjo sustoti, šiurpiai suklykė ir, krisdama į prarają, dar užsimojo rimbu, kuris kaip gyvatė apsivyniojo aplink Gendalfo kojas, traukdamas ir burtininką prarajon. Gendalfas griebėsi už Tilto krašto, bet neišlaikė ir sušukęs: "B-ė-ė-k-i-t-e!" dingo Morajos bedugnės gerklėje.
Būrys stovėjo, lyg nenorėdamas patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Pirmieji atsipeikėjo Aragornas su Boromiru: vos jie spėjo atšokti, ir Tilto liekanos nubildėjo žemyn. Mirtiną tylą nutraukė Aragornas.
— Eime! — tyliai tarė žmogus, — dabar aš vesiu būrį. Mes turime įvykdyti paskutinį jo priesaką. Paskui mane!
Klumpančiomis kojomis Saugotojai patraukė tamsiais laiptais. Priekyje ėjo Aragornas, o bėglių būrio gale Boromiras. Laiptų viršuje pasirodė platus koridorius. Frodas girdėjo, kad Semas bėgdamas kūkčiojo. BUM! BUM! — užpakalyje griaudėjo būgnai.
Priekyje pasirodė šviesi salė, ir keliautojai nejučiomis paspartino žingsnį. Šviesa salėn sklido pro keturis didelius langus, iškirstus rytų pusėje.
Priešingoje salės pusėje buvo matyti milžiniškos akmeninės durų staktos. Praėjės pro jas, Saugotojų būrys pamatė Vartus: aukštą žvilgančią arką.
Palei Vartus šešėliuose snaudė orkų sargyba. Jų vadas dar spėjo pašokti, bet parkrito, nukirstas Aragorno kardo. Kiti orkai išsigandę išsibėgiojo, keliautojai be kliūčių išėjo pro Vartus ir nusileido paskutiniais laiptais, vadinamais Morajos Slenksčiu.
Vis dėlto jie sugebėjo pereiti per Morają, ir po siaubingos kelionės vėjas bei saulė vėl glostė sukritusius ir niūrius veidus.
Aragornas nesustojo, kol jie neatsidūrė toliau kaip per lanko šūvį nuo Morajos. Aplinkui plytėjo Dimrilo slėnis. Dalį jo gaubė Ūkanotųjų Kalnų šešėliai, bet kita dalis spindėjo saulėje. Saulė palengva leidosi, matyt, jau buvo po vidudienio.
Keliautojai atsigręžė. Permatomame Ūkanotųjų šešėlyje juodavo Morajos arka. Kažkur giliai po žeme griaudėjo tilstantys būgnai — BUM! BUM!
Ir čia nebegalėdami susivaldyti visi Saugotojai apsiverkė; vieni raudojo stovėdami, kiti verkė, parkritę ant žemės. BUM! BUM! — paskutinį kartą pasigirdo ir nutilo būgnai.
VI. Lotlorienas
— Deja, mes negalime čia ilgai būti, — tarė Aragornas ir pažvelgęs į kalnus iškėlė kardą. — Lik sveikas, Gendalfai! Aš sakiau, kad Morajoje tau gresia pavojus, ir, deja, neklydau. Tavęs nėra, ir sužlugo visos mūsų viltys. — Paskui, pasisukęs į Būrį, pridūrė: — Vis tiek turime keliauti, nors ir be vilčių. Galbūt mums pavyks atkeršyti. Eime, sielvartauti nėra laiko, priešakyje dar ilgas kelias.
Šiaurėje slėnis skendo trijų švytinčių viršūnių — Kelebdilo, Fanuidholo, Karadraso — šešėliuose.
— Matote? Tai Dimrilo Laiptai, — parodė į šiaurę Aragornas. — Kaip tik iš ten mes būtume nusileidę, jeigu būtų pasisekę.
— Arba Karadrasas būtų buvęs mažiau žiaurus, — suniurzgė Gimlis. — Štai ir dabar šaiposi nelabasis!
Nykštukas pagrasino kalnui kumščiu ir piktai nusisuko.
Rytuose kalnų šlaitas buvo status, ir prieš Saugotojus driekėsi lygios žemės, ne taip kaip pietuose: ten nieko nesimatė, tik kepurėtos kalnų viršūnės. O už trijų ketvirčių mylios, žemiau tos vietos, kur stovėjo keliautojai, tyvuliavo ežeras, pailgas ir kažkuo panašus į ieties antgalį. Tamsių ežero vandenų nedrumstė jokia bangelė. Keistą ežero spalvą galėjai palyginti su vakariniu dangumi, jei žiūrima į jį iš apšviesto kambario. Ežero ovalą rėmino ryškiai žalia žolė, auganti aplinkui.
— Štai Veidrodinis ežeras, Keled Zaramas, — liūdnai atsiduso Gimlis. — Aš prisimenu, kaip jo paklausiau: "Nejaugi man lemta pamatyti mūsų palaimintąjį ežerą?" Ir štai dabar aš išvydau Veidrodinį, o jaučiuosi nelaimingas ir kažko netekęs.
Būrys žygiavo senoviniu keliu, vedančiu nuo Vartų. Jis vingiavo tarp viržių ir prožirnių, kartais aplenkdamas stūksantį akmenį. Nors kelias buvo jau labai apleistas, bet vis tiek matėsi, jog kadaise tai buvo vienas pagrindinių Nykštukų karalystės kelių. Kartkartėmis prie jo pasitaikydavo koks piliakalnis, apaugęs lieknais beržais ir dūsaujančiomis eglėmis. Rytuose, prie pat Veidrodinio kranto, stovėjo vieniša kolona su nulaužta viršūne.
— Tai Diurino Akmuo, — pirmas atpažino koloną Gimlis. — Aragornai, aš negaliu praeiti bent nepažvelgęs į ežerą!
— Tik paskubėk, — patarė Aragornas, neramiai žvelgdamas Vartų link. — Iki saulėlydžio liko nebedaug. Orkai iki tamsos iš savo olų neišlįs, bet po to būtinai ims mus vytis.
— Eime, Frodai, — pasiūlė nykštukas, — tu negali nepamatyti Keled Zaramo.
Jis nusileido aukštu, žaliu šlaitu. Frodas, įveikęs apatiją, su Semu nuėjo paskui.
Prie kolonos Gimlis sustojo. Kolonoje buvo išraižytos runos, bet nuo laiko ir vėjo jos jau buvo neįskaitomos.
— Kolona žymi vietą, iš kur Diurinas pirmą karta pažvelgė į Veidrodinį, — paaiškino nykštukas. — Pasižiūrėkime ir mes, jeigu jau atėjome.
Jie pasilenkė virš tamsaus vandens. Iš pradžių nieko nematė, bet vėliau veidrodiniame paviršiuje atsišvietė snieguotos kalnų viršūnės ir švytinčios žvaigždės, nors danguje skaisčiai švietė saulė. Kad ir kaip bebūtų keista, pačių keliautojų ežeras neatspindėjo.
— O nuostabusis Keled Zaramas, — sušuko Gimlis, — jo dugne guli Diurino Karūna, laukianti jo pabudimo. Sudie!
Jis nusilenkė ir nusisukęs nuskubėjo atgal pas kitus.
— Ką tu ten matei? — pasiteiravo Pipinas Semą, bet šis susimąstęs nieko neatsakė.
Dabar kelias suko į pietus ir staigiai leidosi žemyn, tarp dviejų slėnio šakų. Už ežero keliautojai aptiko šaltinį. Jo skaidrus tarsi krištolas vanduo krito per akmeninį slenkstį ir linksmai gurgėdamas tekėjo akmenuota vaga.
— Štai iš čia išteka Sidabrinukė, — tarė Gimlis. — Tik negerkite šaltinio vandens: jis ledinis.
— Greitai šitas šaltinis išsiplės į sraunią upe, — pasakė Aragornas, — į kurią įteka nemažai kalnų upelių. Mes eisime jos krantu pro Sidabrinukės ir Baltaplaukės santaką: šitą maršrutą mums buvo numatęs ir Gendalfas. Nakvoti galėsime tuose miškuose, per kuriuos Sidabrinukė įteka į Anduiną.
— Lotloriene! — džiaugsmingai šūktelėjo Legolasas. — Ten, Auksiniame Miške, yra pati nuostabiausia elfų gyvenvietė. Rudenį to miško medžių lapai ne nukrenta, bet pavirsta auksu. O pavasarį jie nukrenta, ir visas miškas tampa auksinis. Gūdžiojoje Girioje mes dažnai dainuojame apie nuostabųjį Lotlorieną, jo sidabrinius medžius ir auksinius lapus. Ak, kaip norėčiau pabuvoti ten pavasarį!
— Ten ir žiemą neblogai, — pasakė Aragornas, — bet nuo Lotlorieno mus skiria dar daug mylių.
Kurį laiką Frodas ir Semas žygiavo vienoje gretoje su savo bendrakeleiviais, bet kai Aragornas padidino tempą, sužeistieji hobitai ėmė liktis. Jie visą dieną nieko nevalgė. Semui nuo kardo paliktos žaizdos pakilo karštis ir ėmė svaigti galva. Po prikaitintų Morajos salių lauke jį pradėjo krėsti šaltis, nepadėjo net danguje šviečianti saulė. Frodas sunkiai kvėpavo, kiekvienas žingsnis buvo vis skaudesnis ir skaudesnis.
Pagaliau Legolasas atsisuko ir pamatęs toli atsilikusius hobitus šūktelėjo Aragornui. Būrys tuoj pat sustojo, ir Aragornas su Boromiru grįžo atgal.