— Atleisk, Frodai, — susirūpinęs tarė jis, šiandien tiek daug visko įvyko, kad aš visai pamiršau jūsų žaizdas. Bet kodėl gi jūs patys tylėjote? Čia netoliese yra vietelė, kur galėsime atsipūsti, o dabar paneškim juos, Boromirai!
Greitai jiems kelią pastojo upokšnis, iš vakarų skubantis į Sidabrinukę. Susiliejusios upės šoko per žaliaakmenį krioklį ir putodamos bėgo į miškingą slėnį. Slėnį supo neaukštos eglės ir tankūs erškėčių krūmai. Aragornas prasibrovė pro duriančius krūmus ir atsidūrė pievelėje, kur akys raibo nuo mėlynių. Čia jie įsirengė trumpą stovyklą. Saulė jau artėjo vakarop, o nuo Vartų Būrį skyrė gal tik trys mylios.
Kol Gimlis su Meriu bei Pipinu rinko sausuolius ir kaitino vandenį, Aragornas rūpinosi Semu ir Frodu. Semo žaizda nebuvo gili, bet atrodė pavojinga, ir Aragornas paniuro, bet apžiūrėjęs su palengvėjimu atsiduso.
— Tau pasisekė, Semai! — tarė jis. — Daugelis sumoka skaudžiau už savo pirmą nukautą orką. Tave jie sužeidė švaria geležte, nors orkai mėgsta tepti kardų ašmenis stipriais nuodais. O šita žaizdelę mes greitai užgydysim. — Aragornas atsegė savo maišiuką ir išsitraukė džiovintu lapų. — Jie išdžiūvę, bet dar nepraradę veiksmingumo, — pasakė jis. — Prisimeni, Frodai, šituos lapus aš surinkau prie Orų Viršūnės. Tai atelaso lapai. Štai, Semai, imk! Įmesk vieną lapą į verdantį vandenį, nuplauk žaizdą, aš tau ją aprišiu. Dabar tavo eilė, Frodai!
— Aš jaučiuosi gerai, — skubiai atsakė Frodas, bijodamas, kad teks nusivilkti apsiaustą. — Man reikia tik poilsio ir maisto.
— Ne, — papurtė galvą Aragornas, — aš turiu pasižiūrėti, ką tau padarė kūjis ir priekalas. Man iki šiol dar neaišku, kaip tu išlikai gyvas.
Jis atsargiai nuvilko seną Frodo apsiaustą ir iš nuostabos aiktelėjo. Paskui nusijuokė. Sidabriniai šarvai mirguliavo kaip saulės šviesa ramioje jūroje. Aragornas švelniai juos nuėmė ir iškėlęs krestelėjo. Kaip žvaigždės blykstelėjo balti brangakmeniai, o tankūs šarviniai žiedai sušiugždėjo lyg vasariškas lietutis.
— Pasižiūrėkite, bičiuliai, — šūktelėjo Aragornas, — kokį nuostabų kailiuką turi mūsų Frodas! Jeigu visi hobitai nešiotų panašius, tai Viduržemio medžiotojai būriais trauktų į Grafystę.
— Ir tik veltui laidytų strėles, — pasakė Gimlis, negalėdamas atsigrožėti šarvais. — Juk jie padaryti iš mitrilo! Mitrilo! Niekada nemačiau tokios grožybės. Ar tai tie patys šarvai, apie kuriuos kalbėjo Gendalfas? Tada jis jų deramai neįvertino.
— Aha, o aš vis galvojau, ką jūs veikiate ten užsidarę abudu su Bilbu, — susigaudę Meris. — Koks nuostabus hobitas! Reikės Bilbui prie progos pasakyti, jog jo dovana išgelbėjo Frodui gyvybę.
Ant Frodo dešiniojo šono ir krūtinės juodavo didžiulės mėlynės. Šarvai buvo apmušti apsauginiu minkštos odos sluoksniu, bet tai nepadėjo: nuo smūgio mitriliniai žiedai susmego į kūną, o mėlynė šone atsirado Frodui atsitrenkus į sieną. Kol Saugotojai gamino valgyti, Aragornas nuplovė žaizdas atelaso lapų nuoviru. Aštrus kvapas pasklido po slėnį, ir keliautojai pasijuto atsigavę. Greitai Frodui palengvėjo, ir skausmas aprimo, nors mėlynes hobitas nešiojosi dar ilgai. Kad neskaudėtų šono nuo šarvų, Aragornas kietai jį aptvarstė.
— Šitie šarvai yra nuostabiai lengvi, — tarė jis. — Nešiok juos visur ir visada. Man bus daug ramiau, jeigu žinosiu, kad tave saugo šarvai. O pailsėti nuo jų galėsi ten, kur Priešas yra bejėgis, nors tokių vietų darosi vis mažiau ir mažiau.
Pavalgęs Būrys pasiruošė tolimesniam keliui: užgesino laužą ir panaikino savo pėdsakus. Tada vėl iškopė į kelią. Raudona saulė jau leidosi už kalnų, ir nuo keleivių krito ilgi šešėliai. Nuo upės šliaužė balti rūko draiskalai. Pailsėjęs Frodas su Semu jau galėjo eiti greičiau, ir Saugotojai spėriai keliavo tris valandas, tik vieną kartą sustoję trumpo poilsio.
Slėnį jau dengė naktinė tamsa. Danguje spindėjo ryškios žvaigždės, bet mėnulio vis dar nesimatė. Gimlis ir Frodas žygiavo gale, atidžiai klausydamiesi kiekvieno šnaresio už nugaros. Pagaliau Gimlis prabilo:
— Jokio garso, — tyliai pasakė jis, — ir jokių orkų arba aš kurčias kaip kelmas. Galbūt orkai mus norėjo tik išvyti iš Morajos, o apie mūsų tikslus ir Žiedą nežino ir žinoti nenori? Nors kai orkai trokšta keršto, jie daug mylių persekioja priešus.
Frodas neatsakė. Jis pasižiūrėjo į Gylį. Kardo ašmenys nešvietė, vadinasi, orkų šalia nebuvo. Bet Frodas juk girdėjo žingsnius. Nuo pat Morajos basos kojos persekiojo Frodą. Štai ir dabar... hobitas staigiai atsigręžė ir pamatė dvi švieseles, kurios iš karto išnyko.
— Kas yra? — paklausė nykštukas.
— Nežinau, — atsakė Frodas, — nuo to laiko, kai įžengėme į Morają, man atrodo, jog už nugaros matau akis ir girdžiu žingsnius. Gimlis sustojo ir pasilenkė prie žemės.
— Tu klysti, — paprieštaravo jis, — tai paprasčiausiai vėjas šnara žolėje. O akys, pasižiūrėk, kiek jų danguje. Eime! Mes jau ir taip atsilikome.
Pradėjus pūsti naktiniam vėjui, oras slėnyje gerokai atšalo. Priešakyje neaiškiai dūlavo didelis šešėlis ir girdėjosi nenutrūkstamas lapų šlamėjimas.
— Lotlorienas! — nudžiugo Legolasas, — Lotlorienas! Mes pagaliau pasiekėme Auksinį Mišką. Vis dėlto kaip gaila, kad dabar žiema!
Aukšti medžiai išdidžiai tiesė šakas virš kelio, o Sidabrinukė, vikriai šmurkštelėjusi tarp pilkų kamienų, nyko tamsoje. Net žvaigždžių šviesoje buvo matyti rusvai geltona, neįprasta lapų spalva.
— Lotlorienas! — tarė Aragornas. — Koks aš laimingas, vėl girdėdamas medžių ošimą. Mes esame ne daugiau kaip už penkių mylių nuo Vartų, bet tikiuosi, jog orkai neišdrįs lįsti į elfų mišką.
— Jeigu elfai dar tame miške tebegyvena, — pridūrė Legolasas.
— Daug metų praėjo nuo paskutiniojo Gūdžiosios Girios elfų apsilankymo Loriene, bet, manau, jog elfai čia dar gyvuoja: Jie turi slaptą jėgą, kuri gina Lorieną nuo blogio. Tačiau vis dėlto esu girdėjęs, kad elfams teko trauktis gilyn į mišką ir apleisti šiaurinius pakraščius.
— Taip, ko gero, tavo tiesa, — patvirtino atsidusęs Aragornas, — mums teks patiems pasirūpint savimi. Eime į mišką ir susiraskime kokią laukymę nakvynei.
Jis žengė pirmyn, bet Boromiras sugriebė pėdsekiui už rankos.
— Ar mes negalime šito miško apeiti? — paklausė jis.
— Apeiti? Kodėl? — nusistebėjo Aragornas.
— Nežinomi pavojai slėpininguose takeliuose yra blogiau negu atviri priešai lygumose. Prieš mano valią mes įžengėme į Morają ir ten žuvo Gendalfas. Dabar ir tu nekantrauji patekti į spąstus Auksiniame Miške? Pas mus, Gondore, sakoma, jog tik nedaug kam pavyksta iš ten ištrūkti, o ir tie patys neatpažįstamai pasikeičia.
— Ir teisingai sakoma, — ramiai atrėmė Aragornas, — tik patarlės prasmė Gondore užsimiršo, antraip apie Lorieną kalbėtum kitais žodžiais. Nepaisydami jokių patarlių, mes privalome eiti pro Lotlorieną, jeigu tu nenori patekti į Morają arba žygiuoti pusę metų į šiaurę.
— Žinoma, ne, — nenusileido Boromiras, — bet nepamiršk, kad ir šitas kelias pavojingas.
— Pavojingas, — sutiko Aragornas, — bet tik blogiui. Dabar pirmyn, negaiškime laiko.
Nuėję apie mylią gilyn į mišką, Saugotojai aptiko dar vieną iš vakarinių kalnų šlaitų tekančią upę — tamsūs upės vandenys kažkur dešinėje krito nuo krioklio, paskui kirto keliautojų taką ir tarp medžių kamienų liejosi į Sidabrinukę.
— Tai Baltaplaukė arba elfiškai Nimrodelė, — pasakė Legolasas. — Apie ją miško elfai yra sudėję daug dainų ir net Gūdžiojoj Girioj jos dar dainuojamos, prisimenant vaivorykštes virš jos krioklių ir auksines gėles prie jos krantų. Bet dabar Baltaplaukės krantai ištuštėjo, ir Nimrodelės Tiltas jau seniai sugriautas. Jūs palaukite, o aš nusileisiu prie vandens, nes kalbama, kad Nimrodelės vanduo turi gydomųjų savybių. — Elfas nubėgo pirmyn, nusileido stačiu šlaitu ir įbrido į vandenį. — Ateikite ir jūs! — pakvietė Legolasas, — čia visai negilu. Perbriskime į kitą krantą, ten aš matau patogią nakvynei vietą. Krioklio garsas mums padės atsikratyti liūdesio ir nerimo!