Vienas paskui kitą Saugotojai nubrido paskui Legolasą. Frodas stabtelėjo upės viduryje ir leido vandeniui skalauti išvargusias kojas. Netikėtai hobitas pajuto, jog šaltas, tyras vanduo iš tikrųjų kaip ranka nuėmė visą nuovargį.
Būriui susėdus užkąsti, Legolasas pasakojo Gūdžiosios Girios elfų širdyse saugomas istorijas apie Lotlorieną, kai pasaulis dar buvo jaunas ir šviesus ir virš Didžiosios Upės nendrių taikiai snaudė žvaigždės ir mėnulis.
Šešėliuose švelniai ūžė krioklys, ir Frodui pasirodė, jog jis girdi kažkieno dainavimą.
— Tu išgirdai Nimrodelės balsą? — paklausė Legolasas. — O aš padainuosiu jums dainą apie upės bendravardę — merginą Nimrodelę. Anksčiau aš ją mokėjau tik elfiškai, bet Rivendeile išsiverčiau ir į Bendrąją kalbą.
Legolasas užsimerkė ir tyliai, lyg nenorėdamas trukdyti medžių ošimui bei vandens čiurlenimui, uždainavo:
Legolaso balsas nutrūko.
— Deja, tai viskas, ką aš prisimenu, — liūdnai tarė jis. — Dar yra dainuojama apie Lotlorieno arba Žydinčiojo Lorieno likimą, kai nykštukai pažadino kalnuose blogį.
— Nykštukai nedarė jokių blogų darbų, — nutraukė jį Gimlis.
— O aš to ir nesakiau, — atsiliepė Legolasas, — aš sakiau pažadino. Tada Nimrodelės tauta paliko Lorieną ir toli pietuose, prie Baltųjų Kalnų, Nimrodelė dingo: ji neatėjo į laivą, kur jos laukė mylimasis Amrotas. Bet pavasarį galima girdėti jos balsą šniokščiant bendravardžiui upeliui, nes Nimrodelė įteka į Sidabrinukę, kurią elfai vadina Kelebrantu; šis įsilieja į Anduiną, o Anduinas į Belfalaso įlanką, iš kur išplaukė elfai.
Sakoma, jog Nimrodelė Lorieno elfų papročiu gyveno medyje. Dėl to Auksinio Miško elfai yra vadinami galadrimais arba medžių elfais. Miško gilumoje auga didžiuliai medžiai, todėl lorieniečiai tikriausiai tebesilaiko senovinio papročio.
— Aš irgi medyje jausčiausi jaukiau negu ant žemės, — netvirtai pasakė Gimlis, dėbtelėjęs atgal į Dimrilo slėnį. — Manęs nedžiugina susitikimas su orkais.
— Gerai sakai, — tarė Aragornas, — šiąnakt mes padarysim kaip galadrimai. Sekli upė orkų nesustabdys, tad pabandykime įlipti į medį.
Būrys išsuko iš kelio ir nuėjo dešiniuoju Sidabrinukės krantu į miško glūdumą. Netrukus jie pamatė vienoj vietoj daug itin galingų medžių, apie kurių aukštį galėjai spėlioti tik iš jų storio.
— Aš įlipsiu ir apsidairysiu, — pasiūlė Legolasas. — Juk vis tiek čia beveik mano namai, nors apie šiuos medžius esu girdėjęs tik iš pasakojimų. Jie vadinami melirnais ir žydi auksiniais žiedais. Palaukite manęs.
— Nežinau, kaip tu, — ryžtingai pasakė Pipinas, — bet aš ne paukštis ir medyje miegoti nemanau!
— Tada gali išsirausti olą, jeigu tai tave patenkina, — atšovė Legolasas. — Bet jei nori giliai pasislėpti, tai paskubėk! -
Elfas pašoko ir užsikabino už žemiausios šakos, bet tuoj pat nukrito, nes viršuje pasigirdo valdingas balsas:
— Daro!
— Nejudėkite! — sušnibždėjo Saugotojams Legolasas.
Viršuje kažkas skambiai susijuokė ir prašneko elfiškai. Frodas nelabai ką suprato, nes rytinių miško elfų kalba truputį skiriasi nuo vakarinių. Legolasas pakėlė galvą ir pradėjo atsakinėti ta pačia kalba.
— Kas jie tokie ir ką kalba? — nieko nesuprasdamas paklausė Meris.
— Juk tai elfai! — atsakė Semas, — argi negirdi jų balsų?
— Taip, tai elfai, — patvirtino Legolasas, — ir jie sako, kad tu, Semai, taip garsiai šnarpšti, jog tave galima nušauti užsimerkus. —— Semas skubiai prisidėjo ranką prie burnos. — Bet mums nėra ko jų bijoti. Šitie elfai buvo įspėti apie mūsų atvykimą ir, išgirdę mano dainą prie Nimrodelės, suprato, jog mes jau čia. Jie prašo mane su Frodu palypėti aukštyn, nes, atrodo, turi jam svarbių naujienų. O kitiems teks palaukti apačioje, kol išsiaiškinsime, ką darysime toliau, — pasakė Legolasas.
Iš šešėlių nusileido baltos virvinės kopėčios. Jos švytėjo tamsoje ir, nors atrodė nepatvarios, galėjo išlaikyti daug žmonių. Pirmas užkopė Legolasas, po jo Frodas ir Semas, kuris lipo atsargiai, stengdamasis kvėpuoti tyliai ir tolygiai. Melirno šakos augo tiesiai iš kamieno ir pakilusios į viršų šakojosi, palikdamos tuščią vidurį, kuriame nagingų elfų rankų buvo įtaisyta medinė platforma, paprastai vadinama fletu arba talanu. Vidury platformos žiojėjo skylė kopėčioms nuleisti. O kai hobitai prilipo platformą, pamatė Legolasą jau sėdintį tarp trijų kitų elfų. Elfai dėvėjo tamsiai pilkus drabužius ir tarp medžių kamienų jų beveik nebuvo galima įžiūrėti. Vienas jų pakilo, išsitraukė nedidelį žibintą ir pašvietęs hobitams vėl atsisėdo elfiškai pasisveikinęs. Frodas suprato tik kai kuriuos žodžius, bet savo ruožtu nusilenkė elfui.
— Sveiki atvykę, — dabar jau Bendrąja kalba prabilo žibintą laikąs elfas. — Mes retokai vartojame svetimas kalbas, nes gyvename miško glūdumoje ir retai turime reikalų su savo giminaičiais šiaurėje.
Tačiau aš esu vienas iš tų, kurie kartais keliauja į kitus kraštus apsidairyti ir sužinoti naujienų, todėl moku keletą kalbų. Mano vardas Haldiras, o čia yra mano broliai Rumilas ir Orofinas. Elrondo žygūnai, grįždami atgal pro Lorieną pranešė apie jus. Reikia prisipažinti, kad mes nežinojome, jog hobitai arba miškavaikiai vis dar tebegyvena Viduržemyje. Mes sutikome padėti, kadangi už jus laidavo Elrondas, be to, hobitai nėra panašūs į piktadarius. Tad jūs būsite saugiai palydėti iki pat Anduino, bet šią naktį teks praleisti čia. Kiek iš viso jūsų yra?