— Aštuoni, — atsakė Legolasas. — Aš, keturi hobitai ir du žmonės, iš kurių vienas yra elfų draugas Aragornas.
— Aragorno, Aratorno sūnaus vardas yra gerai žinomas Loriene, — pasakė Haldiras, — bet tu išvardinai tik septynis.
— Aštuntasis yra nykštukas, — nenoriai pasakė Legolasas.
— Nykštukas?! — susiraukė Haldiras, — tai negerai. Mes neturime jokių reikalų su nykštukais nuo Tamsiųjų Dienų ir jie nėra pageidaujami Lorieno miške.
— Bet juk jis yra vienas iš patikimiausių Elrondo draugo Deino žmonių, — sušuko Erodas, — ir jį pats Elrondas paskyrė mums į kompanionus.
Elfai tyliai pradėjo tartis tarpusavyje, kartkartėmis kažko paklausdami Legolaso.
— Gerai, — pagaliau apsisprendė Haldiras, — mes praleisime ir nykštuką, bet už jį atsakys Legolasas ir Aragornas, be to, nykštukui bus užrištos akys. Dabar baikime ginčus — jau vėlu, ir orkai tikriausiai netoliese. Hobitai miegos čia, o visi kiti kitame melirne. Jeigu kas nors atsitiktų, pašauk mus, Legolasai!
Legolasas greitai nusileido kopėčiomis pranešti elfų nurodymų, ir po akimirkos Meris su Pipinu jau kabarojosi medin.
— Štai, — uždusęs pasakė Meris, kai kopimas baigėsi, — mes paėmėme ir jūsų antklodes, tinginiai, o visa kita Platžengys saugiai paslėpė.
— Jums nereikės tų ryšulių, — pasakė Haldiras. — Nors naktys medžių viršūnėse ir yra šaltos, bet čia turime maisto, gėrimo ir antklodžių, kurios nugins šaltį.
Hobitai, aišku, neatsisakė nuo antros (ir labai skanios) vakarienės. Paskui jie susisupo į ne tik elfų, bet ir į savus kailius ir bandė snausti, bet veltui! Hobitai apskritai nemėgsta aukštumos, o ką kalbėti apie miegą medžio viršūnėje, kur nebuvo nei lubų, nei sienų, nebuvo netgi turėklų, o tik širma, sauganti sargybinius nuo vėjo.
— Kad tik nepabustume ant žemės! — sumurmėjo Pipinas.
— Jeigu aš jau užmigsiu, tai niekaip nepabusiu, — pareiškė Semas. — Bet argi čia užmigsi? — pridūrė jis, jau pradėdamas snausti.
Frodas kurį laiką gulėjo atmerkęs akis ir žiūrėjo į žvaigždes, mirgančias per lapų stogą. Šalia knarkė Semas, o toliau iš tamsos išsiskyrė dviejų elfu, rankomis apsikabinusių kelius, figūros. Trečiasis ėjo sargybą viena šaka žemiau. Pagaliau užliūliuotas lapų šlamėjimo ir Nimrodelės krioklių ūžimo, Frodas užmigo, mintyse kartodamas Legolaso dainą.
Jis pabudo vėlai naktį. Trys hobitai kietai miegojo, bet elfų niekur nesimatė. Blausiai švietė raguotas mėnulis. Frodas pasitrynė akis ir suprato, kodėl pabudo. Kažkur visai netoliese buvo girdėti kimūs balsai, daugelio kojų trepsėjimas ir metalo žvangesys. Staiga pro skylę flete išlindo galva. Frodas pašoko, bet atpažino elfą. Jis pažvelgė į hobitus.
— Kas atsitiko? — paklausė Frodas.
— Yrči, — šnipštelėjo elfas ir užmetė ant fleto suvyniotas kopėčias.
— Orkai! — sunerimo Frodas. — Ką jie čia daro?
Bet elfas jau buvo dingęs. Visi garsai nutilo. Atrodė, jog net lapai nebešlama ir kriokliai nustojo ūžė. Frodas atsisėdo, patogiai susisupo ir mintyse padėkojo elfams už šį susitikimą, dėl kurio Būriui neteko nakvoti ant žemės. Nors tiesą sakant, medis nuo orko taip pat neapsaugo. Hobitas išsitraukė Gylį: kardas švytėjo kaip melsva liepsna, bet paskui ėmė blaustis ir visai nublanko. Nepaisant to, pavojaus nuojauta nepaliko Frodo, atvirkščiai — ji augo. Jis atsistojo, pritykino prie skylės ir pažvelgė žemyn. Hobitas buvo tikras, jog ten, apačioje kažkas vaikšto.
Tai negalėjo būti elfai, nes šita miškų tauta vaikšto negirdimai kaip šešėliai. Kita vertus, tai negalėjo būti ir orkai. Frodas sulaikė kvapą ir įsiklausė — taip, kažkas lipo aukštyn, lėtai kvėpuodamas pro sukąstus dantis. Frodas įsmeigė žvilgsnį į tamsą ir staiga pamatė dvi blyškias akis, kurios nemirksėdamos žvelgė į hobitą. Staiga akys užgeso ir naktinis svečias nučiuožė kamienu žemyn.
Tuoj po to prie hobito atsirado Haldiras.
— Čia lankėsi keistas padaras, — tarė jis, — bet ne orkas. Aš jį pastebėjau dar būdamas žemėje, bet maniau, jog tai vienas iš hobitų. Mane jis irgi pastebėjo, nes tuoj pat dingo. Aš nenorėjau šauti, nes jis galėjo riktelti, o stiprus orkų būrys dar netoliese. Orkai persikėlė per Nimrodelę, sudrumstė tyrą vandenį savo šlykščiomis kojomis ir patraukė žemyn keliu palei upę. Priešai, matyt, aptiko pėdsakus, nes ilgai šniukštinėjo toje vietoje, kur jūs sustojote. Mes trise negalėjome priešintis šimtui, tad Kamilas ir aš, mėgdžiodami jūsų balsus, nuviliojome orkus tolyn, o Orofinas nuskubėjo pagalbos. Joks orkas nebeištrūks iš Lorieno, bet jums teks keliauti tik išaušus.
Rytuose aušo ūkanota diena, bet šviesa skverbėsi pro geltonus medžio lapus, todėl hobitams atrodė, jog danguje skaisčiai šviečia saulė. Pro fleto properšą pietuose Frodas išvydo Nimrodelės slėnį su virtine krioklių.
Saugotojai, lydimi Haldiro ir jo brolio Rumilo, greitai susiruošė į kelią.
— Lik sveika, tyroji Nimrodele! — sušuko Legolasas. Frodas atsisuko ir pro medžius pamatė blizgantį Nimrodelės vandenį.
— Sudie, — tyliai pasakė jis, galvodamas, jog vargu ar kada nors dar pamatys tokią nuostabią upę, ramiai plukdančią savo gydomuosius vandenis.
Keliautojai grįžo į taką, besirangantį palei vakarinį Sidabrinukės krantą, ir ilgokai žingsniavo juo į pietus. Ištryptoje žemėje ryškiai matėsi orkų pėdsakai. Haldiras pasuko į šoną ir sustojo ant upės kranto, po medžiu šešėliais.
— Kitoje upės pusėje yra vienas iš mano žmonių, — tarė elfas, — nors jūs jo ir nematote.
Haldiras du kartus paukštiškai švilptelėjo, ir iš krūmų kitame krante išlindo jaunas elfas, taip pat dėvintis pilką apsiaustą su atmestu gobtuvu. Ryto saulėje jo plaukai žibėjo kaip auksas.
Haldiras meistriškai švystelėjo virvę elfui, kuris ją tuoj pat pririšo prie medžio kamieno.
— Šitoje vietoje Kelebrantas teka labai greitai, o vanduo ledinis, — paaiškino Haldiras. — Jeigu norėtume jį perbristi, mums reikėtų žingsniuoti toli į šiaurę, tad teks persikelti šitaip. Žiūrėkite!
Jis tvirtai įtempė virvę ir savąjį galą taip pat pririšo prie medžio. Tada užšoko ant virvės ir kaip tikras akrobatas perbėgo ja viršum upės.
— Man bus paprasta, — pastebėjo Legolasas, — bet kitiems, ko gero, nieko neišeis. Ar šitą upe įmanoma perplaukti?
— Kam gi plaukti? — atsiliepė Haldiras, — mes turime dar dvi virves, kurias įtempsime virš pirmosios, ir už jų bus galima laikytis.
Kai šitas dailus tiltas buvo baigtas, Saugotojai persikėlė į kitą krantą: vieni — lengviau, kiti — sunkiau ir atsargiau. Iš hobitų be vargo perėjo tiltą Pipinas, laikydamasis tik viena ranka, bet nežiūrėdamas žemyn. Bet Semas ėjo lėtai, mėšlungiškai įsitvėręs į abi virves ir neatplėšdamas žvilgsnio nuo verpetuojančio vandens, lyg tai būtų bedugnė praraja kalnuose.
Pagaliau Semas nulipo ant tvirtos žemės ir su palengvėjimu atsiduso:
— Gyveni ir mokaisi, kaip sako mano Gaferas, tik žinoma, jis turėjo galvoje darbą sode, o ne nakvynės medžiuose ir karstymąsi virš upių. Netgi mano dėdė Endis tokio triuko niekada nebuvo daręs!
Pagaliau, kai visas Būrys persikėlė į rytinį Sidabrinukės krantą, elfai nurišo virves ir dvi iš jų susivyniojo. Rumilas, likęs kitame krante, pasiėmė trečiąją, užsimetė ją ant peties ir pamojavęs grįžo prie Nimrodelės.
— Dabar, draugai, — pasakė Haldiras, — jūs įžengėte į Nartą arba jūsiškai Lorieno Širdį. Nedaugeliui buvo leista čia patekti. Dabar, kaip mes ir susitarėme, aš užrišiu akis nykštukui Gimliui. Kiti kol kas gali eiti laisvai, kol pasieksime mūsų gyvenvietes Egladilo žemumoje.