Gimliui tai labai nepatiko.
— Legolasas negali spręsti už mane, — niūriai tarė nykštukas, — ir aš neisiu užrištom akim kaip koks valkata ar belaisvis. Aš nesu šnipas, ir mano tauta niekada neturėjo reikalu su Priešu. Mes nesame padarę nieko blogo elfams, todėl manim jūs galite pasitikėti ne mažiau kaip Legolasu ar kuriuo nors kitu.
— Aš neabejoju tavimi, — atsakė Haldiras, bet negaliu laužyti mūsų įstatymų. Aš ir taip neturėjau tavęs leisti kitapus Kelebranto.
— Aš eisiu į priekį laisvai, — pakartojo Gimlis, — arba grįšiu atgal į savo šalį, kur tikima mano žodžiu, nors eidamas ir žūčiau.
— Tu nebegali grįžti, — griežtai nukirto Haldiras, — nes perėjai Kelebrantą ir stosi prieš mūsų valdovus, o jie jau nuspręs, ką tau daryti. Jeigu persikeltum per upę atgal, tave nušautų pirmas pasitaikęs sargybinis.
Gimlis griebėsi kirvio. Haldiras ir jo kompanionas žaibiškai įtempė lankus.
— Prakeiktas užsispyręs nykštukas! — sumurmėjo Legolasas.
— Palaukit! — riktelėjo Aragornas, — atrodo, Būrį vedu aš! Gimlis iš tiesų jausis pažemintas, todėl mes visi kartu su Legolasu užsirišime akis, nors tai ir sulėtins mūsų kelionę.
Staiga Gimlis prapliupo juoku.
— Na, ir gražiai mes atrodysime — aštuoni neregiai su Haldiru priešakyje! Ne, pakaks to, kad užrišite akis man ir Legolasui.
— Na, žinai ką! Juk aš elfas, o tu... — dabar pasipiktino Legolasas.
— Prakeiktas užsispyręs elfas! — paerzino jį Aragornas. — Bet mes padarysime teisingai. Užrišk man akis,— kreipėsi žmogus į Haldirą.
— Aš pareikšiu pretenzijas už kiekvieną mėlynę ir gumbą, kurį gausiu parkritęs, — pareiškė Gimlis, čiupinėdamas tvirtai užrištą juostą.
— Neturėsi tu jokių pretenzijų, — užtikrino Haldiras. — Takai čia tiesūs ir lygūs.
— Kokie keisti laikai atėjo, — atsiduso Legolasas. — Visi mes esame vieno Priešo priešai, o sąjungininkų bei giminių žemėje aš turiu eiti nematydamas kelio.
— Ne keisti, o baisūs, — paprieštaravo Haldiras. — Juk čia ir slypi Juodojo Lordo galybė: jis sugeba suskaldyti savo priešus. Mes, lotlorieniečiai, esame tiek kartų išduoti, jog nebepasitikime niekuo, išskyrus galbūt Rivendeilo gyventojus. Mes gyvename saloje tarp galybės pavojų ir, deja, elfų rankos dažniau laiko lanką negu arfą. Upės ilgai gynė mus, bet dabar Tamsa jau baigia apsupti Lorieną. Kai kas kalba apie atsitraukimą, bet, ko gero, jau vėlu. Ūkanotieji Kalnai pilni orkų, rytinės žemės irgi kupinos piktu Saurono padaru. Sklinda gandai, jog suklupo Rohanas, ir Priešas jau prie Anduino ištakų. Jeigu tai tiesa, vadinasi, laisvieji elfų uostai liko tik vakaruose, už miškavaikių krašto.
— Taip, — patvirtino Meris, — į vakarus nuo Grafystės yra elfų uostai.
— O laiminga tauta hobitai, kurie gyvena netoli Jūros! — šūktelėjo Haldiras. — Mes nebuvome ten nuo neatmenamų laikų. Papasakok apie Jūrą ir elfų uostus, — paprašė jis hobitą.
— Negaliu, — prisipažino Meris, — aš niekada jų nemačiau, nes niekada nebuvau iškėlęs kojos iš savo šalies. Ir jeigu būčiau žinojęs, kas dedasi aplinkui, vargu ar būčiau išdrįsęs palikti Grafystę.
— Nejaugi nebūtum norėjęs pamatyti nuostabųjį Lotlorieną? — paklausė Haldiras. — Pasaulis iš tiesų kupinas pavojų ir kai kurios laisvos žemės jau užtemdytos ir džiaugsmą dažnai keičia liūdesys, bet dar tebėra vietų, kuriose gali atsigauti tavo protas ir širdis. — Elfas patylėjo ir liūdnai pabaigė: — Daug kas sako, jog Tamsa išsisklaidys ir gyvenimas bus toks pat kaip anksčiau, bet aš tuo netikiu. Pasaulis niekada nebus toks koks buvo. Galbūt viskas trumpam praskaidrės, ir mes, elfai, prasiveržime prie Jūros ir paliksime Viduržemį visiems laikams. Nejaugi man teks palikti Lotlorieną ir gyventi ten, kur neauga melirnai? Juk padavimai sako, kad žemėse už Didžiosios Jūros nėra Auksinių Miškų.
Šitaip besikalbėdamas Būrys, Haldiro vedamas, lėtai slinko miško takeliais, o kitas elfas ėjo gale. Po kojomis Saugotojai jautė lygią ir minkštą žeme, todėl žingsniavo be jokios baimės. Frodas pajuto, jog netekęs galimybės regėti jis geriau girdi ir stipriau jaučia. Hobitas užuodė medžių ir žolės kvapus, girdėjo priekyje ir užpakalyje šlamančius lapus, dešinėje čiurlenančią upę ir paukščių, balsus aukštai danguje. Praeidamas pro atvirą laukyme, jis juto saulę, maloniai šildančią veidą ir rankas.
Kai Frodas atsidūrė kitame Sidabrinukės krante, jį apėmė keistas jausmas, kuris tolydžio stiprėjo: atrodė, jog ši upė veda jį į praeitį ir gramzdina Senosiose Dienose. Rivendeile viskas priminė senovę, o čia senovė buvo reali ir senieji daiktai gyveno dar tik bundančiame pasaulyje. Tamsa jau supo net ir Rivendeilą, o Lorienas gyveno taip, lyg blogio niekuomet ir nebūtų buvę.
Visą dieną Būrys nesustodamas žygiavo miško takais, kol šaltas vakaro oras pradėjo gnaibyti skruostus ir ankstyvas naktinis vėjas šnibždėti tarp lapų. Kadangi elfai vedliai neleido net naktį nusirišti akių, tad nakvoti teko ant žemės, ir visi sumigo net nepagalvoję apie orkus. O rytą vėl leidosi kelionėn ir stabtelėjo tik apie vidurdienį.
Staiga Frodas išgirdo aplink save daugybę balsų.
Tai buvo ginkluotas elfų būrys, skubantis prie vakarinių Lorieno sienų atremti galimų išpuolių iš Morajos. Iš jų Haldiras sužinojo paskutines naujienas: įsiveržėlių orkų būrys jau buvo sunaikintas, o išlikę orkai įnirtingai persekiojami. Tose vietose elfai dar pastebėjo keistą padarą, lyg dvikojį, lyg keturkojį, bet šauti nesiryžo, nes manė, jog tai paprasčiausias žvėriukas — ir ateivis nubėgo į pietus nuo Sidabrinukės.
— Tačiau svarbiausio jūs dar negirdėjote, — paskelbė Haldiras Saugotojams. — Lorieno valdovai leido jums visiems, netgi ir nykštukui, eiti laisvai. Atrodo, jog Galadrimų Valdovė žino apie kiekvieną iš jūsų. Ko gero, kol manęs nebuvo, į Lorieną atkeliavo naujas Elrondo pasiuntinys.
Pirmiausiai elfas nuėmė Gimlio raištį ir nusilenkęs pasakė:
— Nepyk, drauge! Juk nuo Diurino Dienų nė vienas nykštukas neviešėjo po Lorieno Narto medžiais.
Greitai buvo nuimtas ir Frodo raištis. Hobitas plačiai atvėrė akis ir susijaudinės apsižvalgė. Keliautojai stovėjo atviroje aikštelėje. Kairėje stūksojo pilkalnis, apaugės nepaprasto žalumo žole. Ant jo lyg dviguba karūna augo du medžių ratai — melirnai su pilkai baltais fletais, keistai derančiais prie auksinės lapijos. Melirnai augo vidiniame rate, o išoriniame kerojo nepažįstami hobitams medžiai, be lapų, bet akinantys sniego baltumo žieve. Smaragdinius kalvos šlaitus puošė baltos, geltonos ir blyškiai žalios gėlės. Šitą vaizdą vainikavo ryškiai mėlynas dangus ir popietės saulė, nuo medžių metanti ilgus šešėlius.
— Štai! Jūs atėjote į Kerin Amrotą, — tarė Haldiras. — Čia yra senovinės karalystės širdis ir Amroto pilkalnis, toje vietoje kadaise stovėjo jo pilis. Nenublankstančioje žolėje čia amžinai žydi nevystančios gėlės, geltonosios elanoros ir blyškiosios nifredilės. Pailsėkite, keliauti liko nedaug, ir vakare mes pasieksime Galadrimo miestą.
Visi patogiai įsitaisė ant kvapnios žolės, bet Frodas, užburtas nežemiško grožio, vis stovėjo, paskendęs mintyse. Jis žiūrėjo į seniai pradingusį pasaulį, apšviestą paslaptinga šviesa, ir šitas senovinis pasaulis atrodė hobitui stulbinamai nuostabus. Žiemą čia niekas nesigailėjo vasaros, o vasarą — pavasario.
Frodas pasisuko ir pamatė Semą, stovintį šalia ir trinantį akis. Atrodė, jog jis nenori tikėti tuo, ką mato.
— Aš galvojau, jog elfai susiję tik su žvaigždėm ir mėnuliu, — pasakė Semas Frodui, — o čia še tau! Niekur nejutau tiek elfiškumo kiek prie šitos kalvos, jeigu suprantate, apie ką kalbu.
Haldiras pasižiūrėjo į juos ir nusišypsojo, lyg ne tik suprasdamas, apie ką Semas kalba, bet ir suvokdamas slaptas jo mintis.