— Jūs pajutote Galadrimų Valdovės galią, — tarė jis. — Ar nenorėtumėte įkopti su manimi į Kerin Amrotą?
Elfas nuvedė hobitus prie artimojo kalvos šlaito. Nors Frodas ėjo, kvėpavo, o gėlės judėjo nuo vėjo, bet jis žinojo, jog čia yra laikui nepavaldi žemė, jis žinojo, jog visada prisimins, kaip mažas keliautojas iš Grafystės vaikščiojo po žalią žolę, regėjo elanoras ir nifrediles nuostabiajame Lotloriene.
Kai trijulė priartėjo prie medžių, patraukė pietys vėjas, ir auksinės lapijos šlamėjime Frodas išgirdo bangų šniokštimą, o užmerkęs akis išvydo smėlėtus krantus ir virš jūros plasnojančias žuvėdras, jau seniai išnykusias iš Viduržemio.
Haldiras virvinėmis kopėčiomis jau lipo ant fleto. Frodas viena ranka įsikibo į kopėčias, o kita atsirėmė į melirno kamieną: dar niekada prieš tai jis taip" aiškiai nejuto gyvybės, pulsuojančios medyje.
Hobitas su džiaugsmu lietė lygią medžio žieve, lietė ne kaip eigulys ar dailidė, o kaip medžio brolis.
Pagaliau Frodui užlipus ant liaunos platformos, Haldiras paėmė jį už rankos ir parodė į pietus.
— Pasižiūrėk ten! — liepė jis.
Frodas klusniai pažvelgė, kur liepta, ir tolumoje pamatė kitą kalvą, apaugusią dideliais medžiais. O gal tai buvo ne kalva, bet miestas su žaliais bokštais: gerai jis negalėjo pasakyti. Hobitas pagalvojo, jog kaip tik iš ten eina jėga, valdanti visą kraštą, ir staiga beprotiškai panoro turėti sparnus, kad galėtų nuskristi į tą žaliąjį miestą. Tada Frodas nukreipė žvilgsnį į rytus ir nepaprastai nustebo, pamatęs žydrą juostą, vingiuojančią už Lorieno miškų — Anduiną, Didžiąją Upę. Jis įsižiūrėjo atidžiau ir nejučia grįžo į realų pasaulį — už upės mylių mylias driekėsi ištuštėjusios žemės, kažkur horizonte susiliejančios su niūria tamsa. Deja, saulė, karaliaujanti Loriene, buvo bejėgė prieš šitą tamsą.
— Ten yra pietinės Gūdžios Girios tvirtovė, — tarė Haldiras. — Tarp tamsių eglių su sudžiūvusiomis ir supuvusiomis šakomis stūkso Dol Gulduras, tiek ilgai buvęs slaptąja Priešo irštva. Bijau, jog jis vėl gyvenamas. Dažnai virš jos matome tamsius debesis ir žaibus, bet kokios jėgos Dol Guldure kovoja tarpusavyje, kol kas negali pasakyti net mūsų valdovė.
Haldiras nutilo ir nusileido žemyn. Frodas su Semu, mete paskutinį žvilgsnį į žaliąjį miestą ir baugiąją tamsą, nuėjo iš paskos.
Kalvos papėdėje Frodas netikėtai rado Aragorną, tylų ir sustingusį lyg medis ir laikantį rankose auksinį Elanoros žiedelį.. Frodas iš karto suprato, jog pėdsekys prisimena tai, kas kažkada įvyko šitoje vietoje. Paprastai rūstus Aragorno veidas dabar švietė džiaugsmu, ir jis pats atrodė kaip jaunas, aukštas ir gražus riteris.
— Anven vanimelda, nemarie! — sušnibždėjo jis, atsiduso ir atsisukęs į Frodą nusišypsojo. — Čionai nenumaldomai veržiasi mano širdis, — pasakė Aragornas, — ir jeigu mūsų kelio neapvainikuos pergalė, ji nurims čia amžiams. Bet eime!
Aragornas paėmė Frodą už rankos ir nuėjo pakalnėn. Šitame gyvenime į Kerin Amrotą jis niekada daugiau nebegrįžo.
VII. Galadrielės veidrodis
Saulė jau leidosi už kalnų, tirštėjo šešėliai, o Būrys keliavo toliau. Takeliai dabar vedė per brūzgynus, kur buvo jau visai tamsu, ir danguje įsižiebus pirmosioms žvaigždėms elfai išsitraukė sidabrinius žibintus.
Staiga jie vėl išėjo į atvirą apvalią laukymę. Už jos šešėliais gaubėsi griovys, ant kurio krantų augo tokia pat smaragdinė žolė, lyg dar tebešviestų saulė. Kitoje griovio pusėje didžiulė žalia siena supo Frodo matytą kalvą, apaugusią neregėto aukščio melirnais. Medžiai sutemose panėšėjo į gyvus bokštus. Jų šakose, tarp niekada nekrentančių lapų geltonai, baltai, žaliai ir mėlynai mirgėjo nesuskaičiuojamos šviesos. Haldiras pasisuko į Saugotojus.
— Sveiki atvykę į Karas Galadoną! — tarė jis. — Čia yra Galadrimo miestas, kur gyvena lordas Kelebornas ir Galadrielė Lorieno Valdovė. Iš šitos pusės mes negalime įeiti. Teks aplenkti Galadrimą iš kitos pusės ir patekti vidun pro pietinius vartus. Kadangi miestas didelis, kelias bus netrumpas, tad paskubėkime.
Kelias, grįstas baltais akmenimis, vingiavo išoriniu griovio kraštu. Keliautojai žingsniavo į vakarus, o kairėje kaip žalias debesis dūlavo miestas. Nakčiai tamsėjant, ten užsidegė žiburys, po to dar, dar ir dar, kol visa kalva ėmė žėrėti nuo šviesų. Pagaliau jie pasiekė baltąjį tiltą ir didžiuosius miesto vartus. Nukabinėti galybe žibintų ir iš abiejų pusių supami sienų tvirti ir aukšti vartai žvelgė į pietvakarius.
Haldiras pasibeldė, kažką pasakė, ir vartai be garso atsivėrė, įleisdami keliauninkus. Paskui vėl užsivėrė. Kad ir kiek Frodas dairėsi, jokių vartininkų niekur nepamatė. Nuo pat vartų į Medžių Miestą vedė platus takas, kur nesimatė nė vienos gyvos dvasios, bet visur skambėjo linksmi balsai ir girdėjosi negarsi daina, melodinga, linksma kaip pavasarinis lietutis.
Haldiras nesustodamas vedė Saugotojus įvairiausiais takais bei laiptais, kol pagaliau jie atsidūrė aukštai aukštai, plačioje pievelėje prie mirgančio fontano. Fontanas buvo apšviestas žibintais, kabančiais ant žemutinių medžių šakų, padėtais ant žolės, ir putodamas krito į sidabrinį baseiną. Pievelės pietuose augo melirnų melirnas, milžinas medis boluojančiu lyg pilkas šilkas kamienu ir aukštai virš galingų šakų plaukiančiu lapų debesiu. Į kamieną buvo atremtos baltos kopėčios, prie kurių sėdėjo trys elfai. Pamatę besiartinančius keleivius, jie pašoko, ir Frodas pastebėjo, jog po baltais apsiaustais jie turi tamsiai pilkus šarvus.
— Čia gyvena Kelebornas ir Galadrielė, — pasakė Haldiras, — o jūs užkopėte čia, nes Lorieno valdovai norėjo su jumis pasikalbėti.
Vienas iš elfų sargybinių papūtė trimitą ir tuoj pat susilaukė atsakymo iš viršaus.
— Aš eisiu pirmas, — pasakė Haldiras, — paskui tu, Frodai ir Legolasai, kiti lipkite kaip norite, bet žinokite, jog bus nelengva.
Lėtai kildamas aukštyn, Frodas matė daug fletų kairėje, dešinėje ir net prie pat medžio kamieno. Ilgai kopė keliautojai, kol pagaliau pasiekė didžiausią fletą, ant kurio stovėjo namas, nenusileidžiantis dydžiu žmonių karalių rūmams. Haldiras įvedė Būrį į ovalo formos salę, viduryje kurios styrojo tas pats melirnas, dabar jau susiaurėjęs, bet vis tiek dar panašus į gigantišką koloną.
Sidabrasienėje žalioje salėje su auksiniu stogu buvo susirinkę galybė elfų. Dviejuose krėsluose, po milžino šakų baldakimu, vienas šalia kito sėdėjo Kelebornas ir Galadrielė.
Pamate hobitą, jie atsistojo — taip elfų papročiu svečius pagerbdavo net patys galingiausi valdovai — ir Frodas, sužavėtas jų karališko grožio, vos sulaikė nuostabos šūksnį. Lorieno valdovai buvo aukšti, Kelebornas šiek tiek aukštesnis už Galadrielę, abu vilkėjo baltais drabužiais. Galadrielės plaukai švytėjo auksu, o Keleborną jau dabino sidabras, tačiau amžius jų veiduose nebuvo palikes nė menkiausios žymės ir tik akys, gilios kaip jūra ir ryškios kaip žvaigždžių šviesa, bylojo apie didele elfų sukauptą išmintį.
Haldiras nuvedė Frodą prie valdovo. Galadrielė įdėmiai pažvelgė į hobitą, o Kelebornas prakalbo Bendrąja kalba:
— Sveikas atvykęs, Frodai iš Grafystės! Sėsk šalia manęs. Kai visi sueis, mes pasikalbėsime.
Kiekvieną iš įeinančių Saugotojų Kelebornas pasveikindavo jo gimtąja kalba ir pavadindavo vardu.
— Sveikas atvykęs, Tranduilo sūnau! Retai Gūdžiosios Girios elfai aplanko mūsų valdas.
— Sveikas atvykęs, Aragornai, Aratorno sūnau! Tu nebuvai pas mus trisdešimt aštuonerius metus, ir tie metai paliko žymes ant tavo veido, bet Loriene tu galėsi ramiai pailsėti.
— Sveikinu tave, Gimli, Gloino sūnau! Seniai Diurino tauta viešėjo Karas Galadone. Dėl tavęs mes pažeidėme savo įstatymą, ir reikia tikėlis, jog šitomis juodomis dienomis vėl bus atstatyta elfų ir nykštukų draugystė.