Gimlis žemai nusilenkė.
Kai visi svečiai susėdo, valdovas vėl prabilo:
— Jūsų yra tik aštuoni, o pasiuntinys iš Elrondo pranešė, jog Saugotojų Būryje bus devyni Laisvųjų Tautų atstovai. Tikriausiai Elrondas pakeitė skaičių jau išsiuntęs žinianešį, ar ne?
— Ne, jokių pasikeitimų neįvyko, — pirmą kartą atvėrė burną Galadrielė. Jos balsas buvo sodrus ir skambus. — Gendalfas Pilkasis išvyko kartu su Būriu, bet neįžengė į šią šalį. Pasakykit, kur jis yra, nes net man neįmanoma sekti visus klajojančio burtininko kelius toli nuo Lorieno.
— Deja! — nuleidęs galvą pasakė Aragornas, — Gendalfą Pilkąjį prarijo tamsa. Jam nepavyko ištrūkti iš Morajos.
Po tų žodžių visi elfai, sėdintys salėje, garsiai riktelėjo iš nuostabos ir liūdesio.
— Tai iš tikrųjų blogos žinios, — lėtai tarė Kelebornas, — pačios blogiausios kokias esu girdėjęs per pastaruosius metus. — Jis pasisuko į Haldirą ir griežtai paklausė: — Kodėl apie tai man nebuvo pranešta anksčiau?
— Mes nekalbėjome su Haldiru apie mūsų darbus ir tikslus, — paaiškino Legolasas, — nes iš pradžių pavojus lipo ant kulnų, o paskui Lorieno grožis apmaldė širdgėlą.
— Apmaldė, bet neišgydė, — įsiterpė Frodas. — Gendalfas buvo mūsų vedlys, jis pasiūlė kelią per Morają, paskutiniu momentu išgelbėjo mus ir žuvo pats.
— Papasakokite man, kaip tai įvyko, — paprašė Kelebornas.
Tada Aragornas papasakojo viską, kas nutiko Karadraso tarpeklyje, apie Baliną ir jo Knygą, apie kovą Mazarbulo Kambaryje, apie Siaurąjį Tiltą ir Siaubo pasirodymą.
— Senovinio pasaulio blogis, tarsi sudvejinta liepsna ir tamsa, — užbaigė Aragornas.
— Tai buvo Morgoto Balrogas, — tramdydamas baimę, pasakė Legolasas, — pats baisiausias priešas, išskyrus tą, kuris sėdi Juodojoje Tvirtovėje.
— Tai buvo tik tamsiausiuose košmaruose matomas Diurino Prakeikimas, — sušnibždėjo Gimlis.
— Mes seniai žinojome, kas slepiasi Morajos gelmėse, — tarė Kelebornas, — vadinasi, nykštukai vėl pabudino blogį Morajoje. Jeigu būčiau žinojęs, tai tu, nykštuk, nebūtum peržengęs Lorieno sienų, o kartu ir visi kiti, atėję su tavimi. Gendalfas buvo didis Išminčius, bet jis padarė kvailai, eidamas į Morają.
— Gendalfas Pilkasis niekada nedarė kvailysčių, — paprieštaravo Galadrielė, — ir tie, kuriuos jis vedė į Morają, nežinojo visų burtininko sumanymų. Ir apskritai už Gendalfo poelgius galima kaltinti tik jį patį, o nykštukai... Sakykite, jeigu jums, elfams, tektų palikti Lorieną ir po daugelio metų pasitaikytų proga jį vėl aplankyti, negi, pavyzdžiui, tu, Valdove Kelebornai, praleistum tokią galimybę?
Galadrielė patylėjo ir vėl prabilo:
— Tamsus yra Keled Zaramo vanduo, šaltos yra Kibil Nalos srovės ir nuostabios buvo Kazad Dūmo salės Senosiomis Dienomis.
Elfė pažvelgė į piktą ir prislėgtą Gimlį ir nusišypsojo. Nykštukas, išgirdęs minint senovinius vardus jo gimtąja kalba, nejučia kilstelėjo galvą ir įsivaizduojamu priešų akyse išskaitė supratimą bei draugišką užuojautą. Jo širdį užliejo džiaugsmas, Gimlis atsistojo ir, nykštuku papročiu žemai nusilenkęs, atsakė:
— Bet amžinai žali Lorieno miškai yra puikesni už Morajos sales, o viso pasaulio brangenybės blanksta prieš Valdovės Galadrielės grožį.
Visi ilgai tylėjo, pagaliau Kelebornas susikrimtęs tarė:
— Prašom pamiršti mano aštrius žodžius. Jie gimė iš nerimo ir liūdesio. Mes pasistengsime padėti kiekvienam iš jūsų, o ypatingai tam, ant kurio pečiu užverstas sunkiausias nešulys.
— Mums žinoma tavo užduotis, — žiūrėdama į Frodą, paaiškino Galadrielė, — tačiau apie ją čia nekalbėkime. Nors nežinau pabaigos, bet manau, jog ne veltui taip atkakliai Gendalfas siekė prasiveržti į Lotlorieną. Lorieno elfai įsikūrė Viduržemyje anksčiau už kitus elfus, ir jiems yra geriausiai žinomi Priešo kėslai.
— Tai aš pirmoji sušaukiau Šviesiąją Tarybą, — kalbėjo Galadrielė, — ir jeigu, mano siūlymu, Tarybos galva būtų buvęs išrinktas Gendalfas Pilkasis, įvykiai būtų klostęsi kitaip. Tačiau net dabar dar ne viskas prarasta. Daug kas priklauso nuo jūsų žygio, ir čia aš galėsiu jums patarti, kadangi matau ne tik praeitį ar dabartį, bet ir miglotą ateitį. Tačiau dabar pasakysiu štai ką! Jūs einate bedugnės kraštu — vienas neteisingas žingsnis gali reikšti Saugotojų ir viso Viduržemio pralaimėjimą. Išsaugoti jus gali, ko gero, tik vidinė stiprybė ir ištikimybė.
Ji nutilo ir tylėdama ilgai žiūrėjo į kiekvieną Saugotoją. Niekas, be Legolaso ir Aragorno, neišlaikė elfės žvilgsnio, o Semas tirštai išraudo ir greitai nuleido galvą.
Pagaliau Valdovė Galadrielė liovėsi žiūrėjusi į juos ir nusišypsojo:
— Dabar jūsų visų laukia poilsis! — tarė ji, — ir miegokite šiąnakt be rūpesčių.
Keliautojai atsiduso ir pasijuto labai išvargę, tarsi būtų ilgai ir atvirai tardyti, nors ir be žodžių.
— Eikite! — paliepė Kelebornas, — jus išvargino širdgėla ir kelionė. Bet dabar netgi jūsų Užduotis netrukdys pailsėti ir sustiprėti mūsų mieste. Ilsėkitės ir negalvokite apie tolimesnį kelią!
Dideliam hobitų pasitenkinimui, tą naktį Būrys miegojo ant žemės. Elfai jiems išskleidė palapinę tarp medžių šalia fontano, atnešė minkštus čiužinius ir elfiškai atsisveikinę dingo. Keliautojai dar kiek šnekučiavosi apie šį bei tą, apie nakvynę medžiuose ir nuostabiąją kalvą, apie Valdovę, bet niekas nenorėjo net užsiminti apie ateitį.
— Kodėl tu paraudai, Semai? — nenustygo iš smalsumo Pipinas. — Šeimininkai galėjo pamanyti, jog rezgi kokią piktadarybę. Bet aš tikiuosi, jog nesugalvojai nieko blogo, nebent tik niekšiškai iš manęs pavogti antklodę...
— Niekuomet nieko panašaus negalvojau, — neatsakęs į pokštą, sumurmėjo Semas, — ji tiesiog man į širdį pažvelgė! Žiūri ir klausia: ką tu darytum, jeigu pasiūlyčiau grįžti į Grafystę ir dar namuką su sodu pridėčiau?
— Tai bent? — nustebo Meris. — Juk ji ir man... A, bet ką čia kalbėti, — sumišęs užbaigė hobitas.
Paaiškėjo, jog kiekvienam buvo duotas pasirinkimas: kelionė į tamsą ar didžiausios svajonės išsipildymas, dėl to reikėjo tik išsukti iš kelio ir palikti užduotį bei karą su Sauronu kitiems.
— Taip, turbūt ir pasakot neverta, — suburbėjo Gimlis.
— Kodėl gi ne? — paprieštaravo Boromiras. — Gal tai buvo tik žaidimas, nors greičiau ji gundydama bandė mūsų tvirtumą. Aš, aišku, atsisakiau jos klausyti. Minas Tirito vyrai yra ištikimi žodžiui!
Bet ką jam siūlė Galadrielė, Boromiras taip pat nepasakė, nes tuoj pat užpylė klausimais Frodą.
— O kuo tave gundė elfė, Žiedo Nešėjau?
Frodas, kaip ir Meris su Gimliu, nepanoro atsakinėti.
— Pasisaugok, — įspėjo jį gondorietis, — ką gali žinoti apie šitą elfų Valdovę ir jos tikslus.
— Kalbėdamas taip, tu pats nežinai, ką kalbi, — rūsčiai pertraukė Aragornas. — Šitoje žemėje blogis žūsta dar net negimęs, ir aš pirmą kartą, nuo tada, kai palikau Rivendeilą, šiąnakt miegosiu ramiai.
Jis atsigulė, susisupo į antklode ir akimirksniu užmigo.
Migo ir kiti, nes joks garsas netrikdė jų ramybės. Saugotojams pabudus, saulė kybojo virš pievelės, ir nuo fontano lašelių mirgėjo ryški vaivorykštė.
Greitai keliautojai pamiršo net skaičių dienų, praleistų Lotloriene. Visą laiką šviesdavo saulė, tik keletą kartų padulksnojo švelnus lietutis, viską atšviežindamas ir atgaivindamas. Vėsus ir švelnus pavasariškas oras maišėsi su mąslia ir gilia žiemos tyla. Saugotojai nieko kito nedarė, tik valgė, gėrė, ilsėjosi, vaikščiojo tarp medžių, ir to pakako.