Jie daugiau nematė Valdovo ir Valdovės ir tik kartkartėm šnekučiuodavosi su elfais, kadangi retas elfas mokėjo Bendrąją kalbą, o Haldiras atsisveikinęs grįžo atgal prie Morajos, kur jau stovėjo stiprus gynybinis būrys. Legolasas dažnai prapuldavo su savo giminaičiais, ir kiti Būrio kompanionai pamatydavo jį tik tada, kai reikėdavo valgyti. Tiek lorieniečių, tiek jų svečių nuostabai, Legolasas į savo keliones dažnai vesdavosi ir Gimlį: šito niekas negalėjo suprasti.
Keliautojams pailsėjus ir išsigydžius kūno žaizdas, skausmas dėl netekties labai sustiprėjo. Dažnai jie girdėdavo dainas, kuriose buvo minimas Gendalfo vardas — elfai taip pat apraudojo žuvusį burtininką.
— O Mitrandirai, Mitrandirai! O, Pilkasis Klajūne! — dainuodavo jie, bet Legolasas atsisakinėdavo versti dainas, teisindamasis tuo, jog nėra pakankamai gabus ir jam labiau norisi verkti nei dainuoti.
Pirmasis iš Būrio, sudėjęs savo širdgėlą į dainą, buvo ne kas kitas kaip Frodas. Jis retai bandydavo rimuoti ir kurti dainas: netgi Rivendeile hobitas būdavo pasyvus klausytojas, nors mokėjo daug senovėje parašytų dainų. Tačiau dabar, sėdėdamas prie fontano ir klausydamasis elfišku dainų, nejučia sueiliavo nuostabią dainą. Deja, kai Frodas bandė ją padainuoti Semui, daina sutrupėjo į kažkokius fragmentus, bet vis tiek jis padainavo:
— Žiūrėkite, jūs jau lenkiate misterį Bilbą! — susižavėjo Semas.
— Kur ten man, — atsakė Frodas, — bet padariau ką galėjau.
— Reikėjo tik pridėti bent žodelį apie jo fejerverkus, — pasiūlė Semas, — pavyzdžiui šitaip:
— Tai jau bus užduotis tau, Semai, — tarė Frodas, — o gal Bilbui. Bet nekalbėkime daugiau apie tai. Aš nežinau, kaip reikės pranešti apie Gendalfo žūtį Bilbui...
Vieną vakarą abu hobitai vaikštinėdami mėgavosi vėsia prieblanda. Frodas buvo neramus — kažkodėl jis jautė, jog tuoj reikės atsisveikinti su Lotlorienu.
— Ką tu dabar galvoji apie elfus, Semai? — norėdamas prasiblaškyti, paklausė jis. — Aš jau klausiau tavęs to anksčiau, bet dabar tu jau pamatei ir Rivendeilą, ir Lorieną.
— Taigi, kad pamačiau, — noriai atsiliepė Semas. — Pamačiau tiek, jog visam gyvenimui užtektų. Visi jie yra labai elfiški, bet ir labai skirtingi. Ar prisimeni Gildorą? Tai va, jis vienoks, Haldiras kitoks, o mūsiškis Legolasas dar trečioks. Šitie lorieniečiai netgi į mus, hobitus, truputį panašūs: ir prie namų prisirišę, ir keliauti nemėgsta. Kad ir kiek keliausi, o savas kraštas kaip magnetas traukia, jeigu suprantate apie ką kalbu. Gaila tik, jog jokios elfų magijos čia nemačiau.
— Bet juk magija čia kiekviename žingsnyje jaučiama! — šūktelėjo Frodas.
— Taip tai taip, — sutiko Semas, — bet matyti jos negali. Štai senasis Gendalfas buvo tikras magas, jo fejerverkus ir aklas matė. Gaila, kad mūsų daugiau nekviečia pas Valdovus. Ko gero, Galadrielė galėtų parodyti kokių nors įdomių dalykų. Ir jūs turbūt, pone, mielai pažiūrėtumėte, jeigu jau Gendalfo nėra?
— Ne, — paprieštaravo Frodas, — juk aš mylėjau ir dabar ilgiuosi Gendalfo ne dėl to, kad jis buvo burtininkas ir magas.
— Žinoma, jūsų tiesa, — pripažino Semas, — bet aš iš tikrųjų norėčiau pamatyti tikrą elfų magiją, jeigu mes jau čia. O čia būdamas jautiesi lyg namuose ir lyg svečiuose vienu metu. Man visiškai nesinori dar kur nors keliauti, bet jeigu jau pradėjom, tai turėsim ir užbaigti. Dirbk ir baiki, sakydavo mano Gaferas, tai turėsim ir užbaigti. Bet aš nesitikiu, jog čionykštė Palaimintoji Tauta galėtu mums kuo nors padėti. Argi jie gali susilyginti su tikru burtininku kelyje?
— Deja, teisybę sakai, Semai, — nelinksmai palingavo galvą Frodas, — tačiau elfų Valdovę dar labai norėčiau bent kartą išvysti.
Vos tik jis ištarė paskutinius žodžius, pievelės pakraštyje po medžiais pasirodė Valdovė Galadrielė, aukšta, liekna ir graži. Ji pavadino hobitus paskui save ir palei pietinį Karas Galadono šlaitą nuvedė į aptvertą sodą. Hobitu nuostabai, sode po atviru dangumi nesimatė jokio medžio. Vakarė žvaigždė jau buvo pakilusi virš vakarinių miškų ir spindėjo balta šviesa. Valdovė akmeniniais laipteliais nusileido į gilią daubą, kurioje čiurleno sidabrinis šaltinėlis, ištekantis iš fontano ant kalvos.. Lomos dugne, ant žemo pjedestalo, buvo platus bei seklus sidabrinis baseinas ir to paties metalo ąsotis. Juo pasėmusi šaltinio vandens, Galadrielė pripildė baseiną ir, pūstelėjusi į jį, palaukė, kol vanduo nustos raibuliavęs.
— Tai yra Galadrielės Veidrodis, — tarė ji, — aš jus čionai atvedžiau, kad pažvelgtumėte į jį.
Tamsioje lomoje elfų valdovė su baltu apdaru atrodė kaip nežemiška būtybė, ir Frodas pagarbiai paklausė:
— Kodėl mes į jį turėtume žiūrėti ir ką ten pamatytume?
— Mano valia Veidrodis gali parodyti viską, ko jūs panorėsite, — atsakė Galadrielė. — Bet daug naudingiau yra neįsakinėti Veidrodžiui. Tiesa, tada aš negaliu pasakyti, ką jūs pamatysite. Gal Veidrodis parodys praeitį, gal dabartį, o gal dalykus, kurie dar tik įvyks. Tačiau kam priklauso matyti reginiai: praeičiai ar ateičiai, kartais negali pasakyti net didieji Išminčiai. Ar norite pažvelgti?
Frodas neatsakė.
— Jūs tai vadinate magija, — paaiškino Semui ji, — nors mums šitas žodis yra nesuprantamas, tuo labiau jog jūs vadinate magija ir Priešo klastas. Bet dabar tu išvystum Galadrielės magiją... Argi nesakei, jog nori pamatyti kažką panašaus?
— Taip, — truputį drebėdamas apsisprendė Semas. — Aš žvilgtelsiu, jeigu jūs, Valdove, nieko prieš?
— Būtų neblogai užmesti akį į namus, — tyliai murmtelėjo jis Frodui, — kiek laiko jau ten nebuvau, baisu net pagalvoti... Bet aišku, aš ten tik žvaigždes pamatysiu.
— Ateik ir pamatysi, — tyliai nusijuokė Galadrielė, — tik neliesk vandens!
Semas užsiropštė ant pjedestalo ir pasilenkė prie baseino. Tamsiame vandenyje atsispindėjo žvaigždės.
— Taip taip, dangiškos žvaigždės, — sumurmėjo jis ir staiga riktelėjo iš nuostabos — žvaigždės dingo, ir Veidrodis ėmė raibuliuoti, kol pagaliau pasirodė vaizdas: danguje švietė saulė ir vėjas lingavo medžių šakas. Bet kol Semas susigaudę, kas ir kaip, šviesa užgeso ir pasirodė Frodas baisiai išblyškusiu veidu, miegantis kažkur po didele uola. Paskui Semas pamatė patį save, vaikštantį begaliniais koridoriais ir kažko ieškantį, bet ko, hobitas nežinojo. Vizija išsisklaidė kaip sapnas, ir vandenyje vėl atsispindėjo medžiai, tačiau Semas dabar net krūptelėjo — jie nelingavo, jie buvo kertami ir krito ant žemės.