— Ei! — piktai riktelėjo jis, — kas čia darosi? Kas leido šitam Smėliui kirsti medžius? Juk medžiai naudingi — jie meta šešėlius ant Krantinės kelio! Ak, būčiau aš dabar Grafystėje, nemosuotų jis savo purvinomis rankiūkštėmis!
Semas nutilo ir pastebėjo, jog Senasis Malūnas staiga išnyko, vietoj jo atsirado išsigimėliškas raudonu plytų pastatas su kaminu, kurio dūmai tarsi užklojo Veidrodžio paviršių.
— Grafystėje dedasi negeri dalykai, — pranešė Semas, traukdamasis nuo Veidrodžio. — Ponas Elrondas žinojo, ką daro, kai siuntė misterį Pipiną namo. — Netikėtai Semas šūktelėjo ir neišsilaikęs nušoko nuo pjedestalo. — Aš turiu eiti namo! — niūriai pasakė jis. — Namai išrausti, ir kažkas išvarė mano Gaferą. Mačiau, kaip ėjo nuo Kalvos, ridendamas karutį su savo daiktais.
— Tu negali eiti namo vienas, — tarė Valdovė. — Prieš pažiūrėdamas į Veidrodį, tu nenorėjai palikti Frodo ir mintyse sakei sau, jog neturi tam teisės. Nepamiršk, jog Veidrodis gali parodyti dalykus, kurie dar tik įvyks ateityje, o gal ir iš viso neįvyks. Veidrodis yra pavojingas pagalbininkas.
Semas atsisėdo ant žolės ir susiėmė galvą rankomis.
— Geriau jau būčiau čia nėjęs ir nematęs jokios magijos, — liūdnai tarė jis ir nutilo. Po kelių sekundžių hobitas vėl prabilo, dusliai, lyg tvardydamas ašaras. — Ko gero, kelias namo iš tikrųjų veda per Mordorą. Bet jeigu aš kada nors sugrįšiu ir šitie dalykai pasirodys tiesa, tai tegu piktadariai kaltina save!
— O tu, Frodai, nori pamatyti elfų magiją? — paklausė Valdovė Galadrielė.
— Kaip tu pasakysi, — skėstelėjo rankomis Frodas.
— Ne, — papurtė galvą elfe, — aš tau negaliu nei liepti, nei patarti. Tu gali pamatyti vizijas, kurios sukels tau džiaugsmą arba neviltį, todėl viskas priklauso nuo tavęs, ir aš manau, jog tu, Frodai, esi pakankamai drąsus, kitaip nebūčiau jūsų atsivedus čionai. Daryk kaip nori!
— Aš pažiūrėsiu, — tarė Frodas ir ryžtingai užlipo ant pjedestalo.
Iš karto Veidrodis nuskaidrėjo, ir hobitas pamatė pilką žemę ir tolumoje stūksančius tamsius kalnus. Ilgu, už horizonto nykstančiu keliu lėtai ėjo iš pradžių maža, o paskui vis didėjanti figūra. Frodo širdis nudžiugo, nes jis pamatė Gendalfą ir jau norėjo šūktelti jo vardą, bet staiga pastebėjo, jog figūra apsirengusi ne pilkai, bet baltai, ir ta balta spalva ryškiai skiriasi iš prieblandos. Keliautojas rankoje laikė lazdą, buvo užsimetės gobtuvą ir greitai dingo iš Veidrodžio vaizdo, palikęs abejojantį Frodą: Gendalfą jis matė ar Sarumaną?
Ilgai galvoti nebuvo kada, nes vizija vėl pasikeitė: kambary, kuriame stovėjo stalas, apkrautas popieriais, žingsniavo Bilbas, o už lango barbeno lietus. Senasis hobitas buvo kažko susijaudinęs, bet staiga jis sustingo, ir Veidrodis užsitraukė pilka plėvele. Kai jis vėl prašviesėjo, Frodas suprato matąs įvairias trumpas scenas iš Didžiosios Istorijos, į kurią likimas įtraukė ir jį patį.
Frodui pasirodė audringa jūra. Hobitas niekuomet nebuvo matęs jūros, bet iš karto suprato, jog ji audringa. Sunkūs debesys dengė saulę, bet ji, pradeginusi švininę debesų uždangą, apšvietė juodaburį laivą, plaukiantį į rytus. Paskui Frodas išvydo upę, tekančią pro didžiulį miestą, knibždantį žmonėmis, tvirtovę su septyniais bokštais ir vėl laivą juodomis burėmis. Jūra nurimo, dabar buvo rytas, ir laivo vėliavoje skaisčiai spindėjo baltas medis. Bet aplinkui vėl iškilo dūmų kamuoliai, saulė pavirto į purpurinį rutulį, ir laivas pranyko tolumoje. Vizijos dingo, ir Frodas atsidusęs jau buvo beketinąs atsitraukti nuo Veidrodžio.
Bet sidabrinis baseinas dar labiau patamsėjo, ir į vandens paviršių palengva išplaukė Akis. Įrėminta purpurinių ugnies blakstienų, blyškiai šviečiančiu geltonu baltymu. Akis buvo gyva, ji vis plėtėsi, kol galop užėmė kone visą Veidrodį. Frodas su siaubu žiūrėjo į Akį, nepajėgdamas nei pasitraukti, nei šaukti. Akies obuolys nenuilsdamas judėjo, ir Frodas pašiurpęs suprato, jog ji ieško Žiedo ir jo Nešėjo, bet, kol jis sugeba atsispirti, Akis yra bejėgė. Žiedas, kabantis ant grandinėlės, tapo nepaprastai sunkus ir lenkte lenkė hobito kaklą prie vandens, kuris tiesiog virė ir burbuliavo.
— Neliesk vandens, — tyliai paliepė Galadrielė. Vizija užgeso, ir Frodas jau žiūrėjo į tamsias žvaigždes. Jis drebėdamas atsitraukė ir pažvelgė į elfę.
— Man pažįstamas tavo paskutinis reginys, — pasakė ji, — bet nebijok! Juk ne arfos, ne dainos ir netgi ne elfų lankai saugo Lotlorieną nuo Priešo. Žinok, net dabar kalbėdama su tavimi, aš jaučiu Priešo kėslus ir jo dėmesį elfams. Jis stengiasi prasismelkti į mano mintis. Bet durys užvertos!
Ji pasisuko į rytus ir iškėlė į dangų savo baltas rankas, lyg ką atstumdama. Viršuje švietė Earendilas, Žvaigždė Vakarė, elfų numylėtinė. Ji spindėjo taip skaisčiai, jog ant žemės net buvo matyti liaunos elfų Valdovės figūros šešėlis. Lomoje buvo tamsu kaip ir anksčiau, tik staiga ją lyg žaibas nutvieskė: ant elfės dešiniosios rankos akinamai sužibo auksinis žiedas su sidabriškai baltu brangakmeniu, ir Frodui pasirodė, jog jis suprato.
— Taip, — patvirtino Galadrielė, atspėjusi jo mintis. — Nors apie tai uždrausta kalbėti ir tylėjo net Elrondas, bet Žiedo Nešėjas, matęs Akį, negali nežinoti šitos paslapties. Taip, vienas Trijų Žiedų yra saugomas Loriene. Tai Neinas, Adamanto Žiedas. Priešas įtaria, bet dar kol kas nežino, todėl nuo tavo sėkmės ar nesėkmės priklauso Palaimintojo Krašto likimas. Jeigu tu pralaimėsi, Lorieną prislėgs Priešo ranka, o jeigu laimėsi — pasaulis nusilenks visagaliui Laikui, ir Lotlorienas nugrims į užmarštį, nes mes turėsim trauktis į Vakarus arba tapti mirtingaisiais.
Frodas nuleido galvą, paskui ją vėl pakėlė ir, žiūrėdamas Valdovei į akis, paklausė:
— Kokį gi tu likimą išsirinktum, jeigu turėtum tokią galimybę?
— Deja, man neduota rinktis, — liūdnai atsakė Galadrielė. — Elfų meilė Lorienui yra didesnė už Jūros gelmes ir visada jo ilgesiuos, bet dėl pergalės prieš Sauroną elfai yra pasiryžę paaukoti Palaimintąjį Kraštą. O jeigu kalbėčiau apie neišpildomus norus, tai trokščiau, jog Žiedas amžinai būtų išnykęs Didžiojoje Upėje, Anduine.
— Tu esi protinga, bebaimė ir kilni, Valdove Galadrielė, — pasakė Frodas, — jeigu nori, aš tau atiduosiu Vieną Žiedą! Jo galia — ne man.
— Protinga, bebaimė ir kilni, — skambiai nusijuokė Galadrielė. — Kai tu pirmą kartą pasirodei Loriene, aš leidau sau pažvelgti į tavo širdį, ir dabar tau pavyko man atkeršyti. Tu daraisi nuostabiai įžvalgus, Saugotojau! Neneigiu, kad seniai troškau to, ką tu siūlai. Ilgus metus aš svarsčiau, ką daryčiau, jeigu Didysis Žiedas patektų į mano rankas, ir štai ta proga! Blogis nenutrūkstamai gimdo blogį, nepriklausomai nuo Saurono, nuo to, kuris jį sukūrė, todėl gal atliksiu puikių darbų, turėdama jo Žiedą? Tuo labiau jog man jį atiduodi laisva valia. Aš netapsiu Juodąja Valdove. Aš būsiu rūsti kaip audra, graži kaip rytas ir negailestinga kaip saulė per sausrą, visi mane mylės ir bijos, bet aš netapsiu Juoda!
Elfė pakėlė viršun ranką, ir jos Žiedas paskleidė aplinkui šviesą, kurioje tebuvo matyti tik ji pati: akinamai nuostabi ir bauginamai grėsminga. Bet Galadrielė nuleido ranką, ir šviesa dingo. Ji skambiai nusijuokė, ir Frodas lengviau atsiduso, atpažinęs ankstesnę Valdove, vilkinčią ne purpurinę mantiją, bet baltai, ir kurios balsas buvo tylus ir liūdnas.
— Aš išlaikiau bandymą, — tarė ji, — ir trauksiuosi į Vakarus, bet liksiu Galadrielė.
Ilgai jie stovėjo tylėdami.
— Grįžkime! — tarė Valdovė. — Jeigu jau pasirinkimas padarytas, rytoj rytą jūs turite išvykti.
— Palauk, — paprašė Frodas, — aš noriu tavęs paklausti to, ko nesiryžau klausti Gendalfo Rivendeile. Aš turiu Visagalį Žiedą — tai kodėl aš nematau kitų, turinčių Žiedus, ir nežinau jų minčių?