— Tu niekada nebandei, — atsakė elfe, — ir nebandyk! Žiedas būtinai tave pražudys. Argi Gendalfas neminėjo, jog bet kokio Magiškojo Žiedo galia priklauso nuo jo turėtojo galios? Jeigu tu pradėsi jį naudoti, netapęs tikrai galingu ir stipriu, tai Priešas anksčiau ar vėliau užvaldys tave. Tik triskart tu užsimovei Žiedą, o sakyk, ar savo noru... Bet vis dėlto tu tapai labai pastabus, Frodai! Tu supratai mano mintis aiškiau, negu galėtų suprasti Išminčiai. Tu matei Akį to, kuris valdo Devynetą, ir matei bei atpažinai Žiedą ant mano piršto. Ar tu pastebėjai mano Žiedą? — kreipėsi Galadrielė į Semą.
— Ne, Valdove, — atsakė šis. — Tiesą sakant, aš nelabai supratau, apie ką jūs kalbėjote, bet jei leisite pasakyti, tai mano šeimininkas sako teisybę. Paimkite jo Žiedą, ir tada jau jokie piktadariai nebegriauš Grafystės ir nevarys mano Gafero lauk. Jūs priverstumėte juos atsakyti už savo darbus.
— Taip, aš sugebėčiau juos sutramdyti, — susimąsčiusi patvirtino Galadrielė, — bet tuo viskas nesibaigtų. Verčiau nebekalbėkime apie tai. Eime!
VIII. Atsisveikinimas su Lorienu
Tą naktį Būrys vėl buvo pakviestas į Keleborno menę ir susitiko su Valdovu ir Valdove. Po trumpos šnekos Kelebornas užsiminė apie jų išvykimą.
— Atėjo laikas, — kalbėjo jis, — kai tie, kurie nori tęsti Užduotį, turės ryžtis palikti mūsų kraštą. Jeigu kas nors iš jūsų nebenori būti Saugotoju, jis galės pasilikti Lotloriene. Bet jeigu Priešas gaus Žiedą, elfų svečiai bus įvelti į kovą — juk mums teks veržtis prie Jūros — o tame mūšyje išliks nedaugelis.
Niekam netariant nė žodžio, Galadrielė apžvelgė Saugotojus ir tarė:
— Jie visi nusprendė keliauti toliau.
— Aš jau pasakiau, — pasakė Boromiras, — mano pasirinkimas paprastas, — juk aš keliauju namo.
— Teisybė. Bet ar Būrys eis su tavimi į Minas Tiritą? — paklausė Kelebornas.
— Mes dar nenusprendėme, — atsakė Aragornas, — aš manau, jog ir Gendalfas po Lotlorieno neturėjo tikslaus plano.
— Galbūt, — sutiko Kelebornas, — bet jūs, planuodami žygį, nepamirškit Didžiosios Upės. Jau žinoma, jog tarp Lorieno ir Gondoro per Anduiną persikelti galima tik valtimi, nes Osgiliato tiltai sudeginti. Viskas priklausys nuo to, kuriuo krantu keliausite. Artimesnis, vakarinis, krantas yra saugesnis, ir ant jo stovi Minas Tiritas, bet kelias rytiniu krantu yra tiesesnis ir labiau tinka Užduočiai. Kurį krantą jūs pasirinksite?
— Aš mieliau eičiau vakariniu krantu į Minas Tiritą, — atvirai pasisakė Boromiras, — bet Būriui vadovauju ne aš.
Kiti tylėjo, o Aragornas atrodė prislėgtas ir susimąstęs.
— Matau, jog jums dar neaiškus tolimesnis kelias, — tarė Kelebornas, — ir ne man už jus rinktis, bet aš padėsiu kiek galėdamas. Tarp jūsų yra keletas, kuriems valtys nėra naujiena: elfas Legolasas, gyvenantis prie srauniosios Miško Upės, gondorietis Boromiras ir Aragornas Keliautojas.
— Ir vienas iš hobitų, — riktelėjo Meris, — aš gyvenu ant Brendivyno krantų ir žinau, jog valtis tai ne... tai ne... laukinis arklys!
— Puiku! Tada mes aprūpinsime Būrį valtimis, — nusprendė Kelebornas. — Mūsų valtys nedidelės ir lengvos, todėl kur reikės, galėsite jas nešti ant rankų: per didžiuosius Rauroso krioklius Nen Hitoelyje neperplauks joks laivas. Pėsčiomis kelionė būtų labai varginanti, o svarbiausia — plaukdami jūs galėsite ramiai apsvarstyti, kur suksite kelionės pabaigoje: į rytus ar į vakarus, į Mordorą ar į Gondorą.
Aragorną labai nudžiugino Keleborno dovana, nes jis negalėjo apsispręsti, kuriuo krantu vesti Būrį. Kiti irgi pagyvėjo — juk geriau plaukti į pavojus negu eiti pėsčiomis, susikūprinus nuo naštos. Nesidžiaugė tik Semas, mat valtys jam atrodė kaip laukiniai arkliai, o gal ir dar blogiau, ir jis neketino keisti savo nuomonės.
— Viskas bus paruošta mūsų uoste rytoj iki vidurdienio, — pažadėjo Kelebornas. — Aš nusiųsiu savo žmones, jie jums padės pasiruošti kelionei. O dabar labos nakties ir saldžių sapnų!
— Labanaktis, mano draugai, — atsisveikino Galadrielė, — miegokit ramiai, jūs dar spėsite išsirinkti reikiamą kelią. Tačiau gal kiekvienas iš jūsų jau esate savo kelyje, kurį jam paskyrė likimas?
Būrys grįžo atgal į palapinę. Kartu su jais buvo ir Legolasas, nes paskutinę ramią savo naktį keliautojai norėjo pasitarti.
Ilgai ir karštai jie ginčijosi, kaip geriau padaryti su Žiedu, bet taip nieko ir nenusprendė, tik paaiškėjo, kad visi Saugotojai iš pradžių nori eiti į Minas Tiritą ir nors trumpam išvengti Mordoro. Tiesa, jeigu Pagrindinis Saugotojas būtų nusprendęs keltis per Anduiną į Mordoro šešėlį, ko gero, jiems būtų pavykę įveikti baimę, bet Frodas tylėjo, o Aragorną draskė prieštaringos mintys.
Kol Gendalfas keliavo kartu, pėdsekys planavo eiti kartu su Boromiru ir pasiūlyti savo kardą Gondorui, nes tikėjo pranašystėm, kad Elendilo ainis stos prieš Sauroną. Tačiau Gendalfas žuvo Morajoje, ir Aragornas žinojo, jog neturės teisės palikti Frodo su Žiedu, jeigu tas atsisakytų eiti su Boromiru. Tačiau, Aragorno nuomone, aklai puldamas į tamsą Būrys menkai galėjo padėti Frodui.
— Aš ir vienas žygiuoju į Minas Tiritą — tai mano pareiga, — lėtai pasakė Boromiras, atidžiai žiūrėdamas į Frodą, lyg stengdamasis išskaityti hobito mintis. Paskui vėl pusbalsiu svarstydamas prabilo: — Žinoma, jeigu tu nori tik sunaikinti Žiedą, tai karas ir ginklai — menka pagalba, nepadės ir Minas Tirito vyrai. Bet jeigu tikiesi sutriuškinti karinę Tamsiojo Lordo galią, tai yra kvaila leistis į jo valdas be pajėgų ir prarasti... — jis staiga nutilo, supratęs, jog kalba garsiai. — Ir prarasti gyvybes, — užbaigė jis. — Pasirinkimas tik vienas iš dviejų: gintis gerai įsitvirtinus arba lįsti tiesiai mirčiai į nasrus. Frodas pajuto kažką nauja ir keista Boromiro balse ir pažvelgė į gondorietį. Juk Boromiras baigė ne taip, kaip buvo sumanęs anksčiau. Kvaila prarasti ką? Visagalį Žiedą? Tačiau juk Elrondas per Pasitarimą paaiškino ir, rodos, Boromiras suprato... Frodas pasisuko į Aragorną, bet šis paskendęs savyje net negirdėjo Boromiro šnektos. Pokalbis nutrūko, Meris su Pipinu jau miegojo, o Semas irgi knapsėjo.
Rytą, jiems pradėjus krautis daiktus, atėjo elfai, mokantys Bendrąją kalbą, ir atgabeno nemažai dovanų kelionei. Gimlis paėmė ploną paplotėlį su kremu viduje ir abejodamas pavartė rankose.
— Bandelė! — niekinamai pasakė nykštukas, bet neiškentė neparagavęs ir... akimirksniu sužiaumojo visą.
— Gana! — pradėjo juoktis elfai. — Kiek suvalgei, būsi sotus iki vakaro!
— Aš maniau, jog tai tik paprasta Deile kepama kelioninė bandelė, — nustebės prisipažino Gimlis.
— Taip, — sutiko jie, — bet mes ją vadiname lembasu, ji yra daug maistingesnė ir skanesnė už bandeles, kepamas žmonių.
— Tai jau taip. Ji net skanesnė už beorningų meduolius, nors jie retai pasiūlo savo meduolių keliautojams. O jūs iš tiesų širdingi šeimininkai!
— Kurgi ne, — vėl nusijuokė elfai, — bet pataupykime jas juodžiausiajai dienai. Jos išlieka šviežios daugelį dienų ir pastato ant kojų labai nuvargusį žmogų, net ir galiūną iš Minas Tirito.
Paskui elfai išvyniojo ir išdalino dovanojamus drabužius. Kiekvienam keliautojui teko po nuostabų apsiaustą su gobtuvu, pasiūtą iš lengvos, bet šiltos šilkinės medžiagos, kuri buvo audžiama vien Galadrime. Apsiaustai atrodė pilki kaip medžių šešėliai prieblandoje, bet pakreipus kiton pusėn, jie jau mirgėjo žolės žalumo, dangaus mėlynumo ar sidabriško baltumo spalvomis. Kiekvienas apsiaustas buvo užsegamas nedidele lapo formos malachitine sage.
— Ar šitie apsiaustai stebuklingi? — pasidomėjo Pipinas, džiaugsmingai apžiūrinėdamas savo dovaną.