— Mes nežinome, ką tu turi galvoje, — atsakė vienas iš elfų. — Jie yra elfų darbo, jeigu tu tą norėjai sužinoti. Palaimintojo Krašto lapai, šaknys, vanduo ir akmenys suteikė jiems savo spalvas, minkštumą, grožį ir patvarumą, nes visa, kas yra elfų, atgyja nagingų meistrų dirbiniuose. Apsiaustai neapgins jūsų nuo strėlių ar kardų, bet apsaugos nuo nedraugiškų akių, kad ir kur vaikščiotumėte. Tai nepaprasta dovana, nes dar nieks iš svetimšalių nebuvo gavęs lorienietiškų drabužių!
Po pusryčių Būrys atsisveikino su palapine prie fontano. Daug dienų ji buvo jiems namai, ir dabar Saugotojai skaudama širdimi žvelgė į ją paskutinį kartą. Staiga Frodas pasisuko į šoną ir nepaprastai nudžiugo: išlindęs iš po medžių prie jų ėjo Haldiras.
— Aš buvau atšauktas nuo Šiaurinės Sienos, kad pabūčiau jums vedlys, — paaiškino jis, — Virš Morajos kybo dūmų debesys, ir kalnuose dedasi kažkas negera. Net jeigu jūs apsigalvotumėte ir norėtumėte grįžti, kelias atgal jau yra užkirstas. Tačiau dabar jūsų kelias veda į pietus. Eime!
Keliautojai tyliai žengė ištuštėjusiais Karas Galadono takais, o viršuje krykštavo ir dainavo elfai. Paskui Haldirą Būrys nusileido nuo kalvos. Palikęs elfų miestą, Haldiras išsuko iš pagrindinio kelio ir nužingsniavo takučiu, vedančiu į melirnų tankumyną. Takas vingiavo ne stačiais šlaitais ir artėjo prie upės krantų. Apie pusiaudienį, nuėjus nemažai mylių, takas atsirėmė į žalią sieną, už kurios miškas staiga baigėsi, ir keleiviai išėjo į ilgą pievą, žibančią auksiniais elanorais. Tolumoje pievele iš abiejų pusių buvo suspaudusios dvi vandens srovės: dešinėje, vakaruose žvilgėdama tekėjo Sidabrinukė, o rytuose savo plačius ir tamsius vandenis rideno Anduinas, Didžioji Upė. Abi upės žymėjo Lotlorieno sieną, ir nė vienas melirnas neaugo kitame Anduino krante.
Ant Sidabrinukės kranto, šiek tiek tolėliau nuo upių santakos buvo matyti baltakmenė prieplauka su keletu laivų ir valčių. Kai kurie laivai žibėjo geltonai ir žaliai, o kai kurie buvo tiesiog balti arba pilki. Trys nedidelės pilkos valtelės laukė keliautojų, ir elfai jau krovė į jas Saugotojų daiktus. Jie taip pat pridėjo keletą ritinių pažiūrėti plonos, bet nepaprastai stiprios elfiškos virvės, ir tai labai pradžiugino Semą.
— Ar šitai irgi mums? — pasitikslino jis, iškeldamas vieną ritinį.
— O kaipgi! — atsiliepė elfai. — Niekada nesileisk į kelionę be virvės. Ji pravers daugybę kartų.
— Taigi taigi, — išsišiepė Semas, — aš irgi taip sakau. Iki pat Morajos keikiau save, kad Rivendeile nepasiėmiau virvės. Bet iš ko ji nuvyta?
— Jos nuvytos iš hitlaino, — atsakė elfas, — tačiau dabar ne laikas mokytis jas daryti. Jeigu būtume žinoję, kad tu domiesi šituo menu, būtume pamokę, bet dabar, deja, teks tau pasitenkinti tuo, jog nebeužmiršai virvių!
— Galite plaukti, — paragino Haldiras, — tik labai neskubėkite. Jums pirma reikia apsiprasti su valtimis.
— Taip taip, draugai, — palaikė Haldirą kiti elfai, — mūsų valtys giliai negrimzta net tada, kai būna perkrautos, todėl blogai valdomos greit virsta. Išmėginkite jas prie kranto!
Saugotojai neskubėdami susėdo į valtis. Aragornas ir Frodas su Semu į pirmąją, Meris, Pipinas bei Boromiras į antrąją ir paskutiniu metu labai susidraugavę Gimlis ir Legolasas į trečiąją. Jų valtyje buvo sukrauti ir daiktai bei maišai su maistu. Valtyse gulėjo neilgi irklai su plataus lapo pavidalo mentėmis. Visiems susėdus, Aragornas atsistūmė irklu ir nuplaukė Sidabrinuke aukštyn. Srovė buvo stipri, ir nors Aragornas įgudusiai irklavo, valtis judėjo lėtai. Semas sėdėjo valties gale, tvirtai įsitvėręs rankomis į šonus ir išgąstingai žvilgčiojo čia į tamsų vandenį, čia į krantą. Niekas savo kalbomis netrukdė tylos, kurią kartais sudrumsdavo vieversių čirenimas. Kartais upe praplaukdavo melirno lapas.
Aragornas apsuko valtį, norėdamas galiuką paplaukti pasroviui, ir netikėtai iš už posūkio išniro didžiulė gulbė su balta krūtine, išlenktu kaklu, gintarinėmis akimis ir pusiau iškeltais sparnais. Jai plaukiant upe, pasigirdo švelni muzika, ir Saugotojai suprato, jog gulbė tai laivas, kuriam elfai suteikė paukščio pavidalą. Gulbėje, irkluojamoje dviejų baltarūbių elfų, buvo abudu Lorieno Valdovai: Kelebornas sėdėjo per vidurį, o jam už nugaros, liauna ir grakšti, su auksinių gėlių vainiku ant galvos stovėjo Galadrielė. Ji laikė rankose arfą ir dainavo. Saldžiai ir liūdai jos balsas kaip voratinklis driekėsi po šaltą orą:
Aragornas sustabdė valtį ir palaukė, kol laivas-gulbė priplauks arčiau.
— Mes atplaukėme atsisveikinti su jumis, — tarė Valdovė Galadrielė, — ir palinkėti laimingos kelionės.
— Ilgai jūs buvote mūsų svečiai, — pridūrė Kelebornas, — tačiau nė karto nesusitikome puotoje. Tad ištaisykime šitą klaidą, čia, prie Didžiosios Upės, kuri nuneš jus į nežinomus tolius.
Gulbė lėtai nučiuožė vandens paviršiumi prieplaukos link, ir trys keliautojų valtys nusekė paskui. Čia, paskutiniame Palaimintojo Krašto kampelyje, elfai suruošė atsisveikinimo puotą. Frodas net neprisilietė prie maisto, vien tik stebėjo elfų karalienę, nujausdamas, jog mato ją paskutinį sykį. Galadrielė daugiau nebeatrodė nei rūsti, nei negailestinga. Ji hobito akyse pasirodė tokia, kaip visiems žmonėms pasirodo nemirtingieji elfai: amžinai jauna ir nuostabi senos praeities gyventoja.
Visi pavalgė ir atsigėrė. Kelebornas vėl prakalbo apie būsimąją kelione.
— Besileisdami Upe, — aiškino jis, — jūs išlįsite iš miškų į atviras žemes. Ten Upė plaukia pro nesuskaičiuojamus akmenuotus slėnius ir pelkes, kol atiteka iki Uolėtosios Salos, kurią mes vadiname Tol Brandini. Sala kerta Anduiną į du srautus, pro riaumojantį Rauroso krioklį krentančius į Nendalfo lygumą. Toliau iš vakarų, iš Fangorno miškų į Anduiną įsilieja Entvašas su galybe savo žiočių. Aplink šitą upę vakariniame Didžiosios Upės krante driekiasi Rohanas, o iš kitos pusės Emyn Mulo kalvos. Perėję šitas kalvas, per Mirusias Pelkes ir Kirit Gorgoro žemes pateksite prie pat juodųjų Mordoro vartų, bet aš nepatarčiau taip daryti. Boromirui ir einantiems į Minas Tiritą reikėtų palikti Anduiną iki Rauroso ir kirsti Entvašą prieš jo išsišakojimus. Tačiau būkite atsargūs ir nenuklyskite per daug į vakarus, nes apie Fangorno mišką sklinda nemažai keistų gandų. Žinoma, Boromirui ir pėdsekiui Aragornui tokio įspėjimo nereikia.
— Mes Minas Tirite esam girdėję apie Fangorną, — įsiterpė Boromiras, — nors tai buvo pasakos vaikams gąsdinti. O iš tikrųjų, nors per Rohaną galima keliauti laisvai, tačiau paskutiniai gondoriečiai lankėsi Fangorne labai labai seniai. Ką gi, pagaliau bus galima įrodyti ar paneigti senovės legendas.
Paskutinį kartą aš perėjau Rohaną iš pietų į šiaurę, keliaudamas į Rivendeilą. Tada, perkopęs Baltuosius Kalnus, aš kirtau Iženą ir Pilkąją upę ir atsidūriau šiaurinėse žemėse. Tai buvo ilga ir varginanti kelionė, kadangi netoli Tarbado nuskendo mano arklys, o keturi šimtai mylių pėsčiomis nėra lengva. Jei kalbėtume apie mūsų Būrio kelionę, tai aš manyčiau, jog lengvai atrasiu kelią per Rohaną ir iš rytų.