Pastebėjusi, jog gondorietis baigė, Galadrielė pakilo nuo žolės ir pripylusi sidabrinę taurę; midaus padavė ją Kelebornui.
— Atėjo laikas pakelti atsisveikinimo taurę, — paskelbė ji, — tegu kiekvienas išgeria už laimingą savo kelio pabaigą!
Saugotojams ištuštinus taures, elfė kalbėjo toliau:
— Mes jau atsisveikinome ir mus atskyrė šešėlis, tačiau Galadrimo Valdovas ir Valdovė nori jums įteikti dovanas, kurios neleis užmiršti Lotlorieno.
Iš pradžių Galadrielė kreipėsi į Aragorną.
— Čia yra Keleborno ir Galadrielės dovana Būrio vadui, — tarė ji, paduodama auksu, sidabru ir brangakmeniais nusagstytas makštis.
— Kardas, ištrauktas iš šitų makštų, niekuomet nesuluš ir padės sunkiausiame mūšyje... Ar neturi tu, Aragornai, Aratorno sūnau, kokio slapto noro, kurį išpildyti galėtų Palaimintojo Krašto elfų Valdovė? Ir atsakė jai Aragornas:
— Valdove, mano slaptas svajones įgyvendinti padės tik mano paties kelias per Tamsą ir, deja, jo negali išpildyti nei tu, nei joks kitas galingas burtininkas.
— Tada gal šitai palengvins tavo širdį? — paklausė Galadrielė, iškeldama sidabrinę sagę, panašią į erelį su išskleistais sparnais, kurios viduje kaip saulės spindulys, prasiskverbęs į lapiją, švytėjo brangakmenis. — Šitą sage aš dovanojau savo dukteriai Kelebrinai, o šioji — irgi savo dukteriai, tačiau dabar ji atitenka tau, nes yra išpranašauta, jog tu, Aragornai, kada nors būsi vadinamas Elesaru, Elfų Berilu iš Elendilo giminės!
Aragornas paėmė sagę, prisismeigė prie krūtinės, ir staiga visi pamatė išties karališką jo stotą. Frodui pasirodė, jog pėdsekys nuo pečių nusimetė ilgus klajonių metus pačiomis pavojingiausiomis Viduržemio vietomis.
— Dėkoju tau, o Lorieno Valdove, davusi gyvenimą Kelebrinai ir Arvenai, už šitą neįkainojamą dovaną, — tarė jis.
Valdovė tylėdama nulenkė galvą ir pasisukusi į Boromirą įteikė jam auksinį diržą, o jaunieji hobitai Pipinas ir Meris gavo po mažesnį sidabrinį diržą. Legolasui teko Lorieno lankas, tamprus ir tvirtesnis negu Gūdžiosios Girios lankas, ir strėlinė su strėlėmis.
— O tau, mano mielas sodininke, — pasakė Galadrielė Semui, — teturiu kuklią dovanėle. — Ji paėmė į rankas medine glotnią dėžutę su sidabrine runa ant dangtelio. — Šita runa yra G, tai reiškia Galadrielė, — paaiškino elfė. — Dėžutėje yra žiupsnelis žemės iš mano sodo. Jis neapgins tavęs nuo priešų strėlių ir kardų, nepadės kelyje, bet jeigu tu kada nors grįši namo ir patreši šia žeme savo sodą, jis sužydės kaip niekada. Ir tegu tai primena Galadrielė ir Lorieną, kurį išvydai, deja, tik žiemą, nes mūsų vasara jau seniai praėjusi.
Semas paraudo iki ausų ir, murmėdamas kažką nesuprantama, negrabiai nusilenkė.
— Beliko sužinoti, kokios gi dovanos iš elfų trokšta nykštukas? — paklausė Galadrielė Gimlio.
— Jokios, Valdove, — tarė Gimlis, — užtenka to, jog pamačiau Galadrimą ir jo valdovę.
— Ar girdite, elfai? — kreipėsi Galadrielė į ją supančius elfus. — Kas dabar sakys, kad nykštukai yra godūs ir niūrūs? Bet vis dėlto aš nenorėčiau paleisti tavęs be dovanos, Gimli, Gloino sūnau. Sakyk, ko nori!
— Aš nieko neprašau, — atsakė nusilenkdamas Gimlis ir nutilo. Paskui pratarė: — Tačiau jeigu kalbėtume apie neišpildomus norus, tai norėčiau prisiminimui gauti Lorieno Valdovės plaukų sruogą. Nykštukai moka vertinti brangenybes, o prieš tavo plaukus, Valdove, auksas atrodo kaip surūdijusi geležis. Bet aš tos dovanos neprašau. Tik pasakiau jūsų liepimu savo norą.
Visi elfai išgąstingai pradėjo šnibždėtis, o Kelebornas su nuostaba pažvelgė į nykštuką, bet Galadrielė nusišypsojo.
— Sakoma, kad nykštukų rankos miklesnės už liežuvį, bet, matyt, neteisybė. Kaipgi aš galiu tau atsakyti, jeigu esu davusi pažadą, nors niekas iki šiol taip drąsiai nebuvo prašęs ko nors panašaus. Sakyk, ką tu darytum su tokia dovana?
— Saugočiau kaip didžiausią brangenybę, — nesusimąstydamas atsakė Gimlis, — o jeigu kada nors grįžčiau namo, į savo kasyklas, tai šita dovana man amžiais primintu Lorieną.
Tada Valdovė išsipynė vieną iš savo ilgu kasų, nukirpo tris auksinius plaukus ir padavė Gimliui.
— Kartu su dovana aš tau dar kai ką pasakysiu, — tarė ji. — Tai nebus pranašystė, nes pranašystės dabar nieko nevertos. Tačiau jeigu vis dėlto šviesiosios jėgos laimėtų, tai per tavo rankas, Gimli, Gloino sūnau, tekės daug aukso, bet tu netapsi jo vergu.
— Likai tu, Žiedo Nešėjau, — prakalbo Galadrielė atsisukdama į Frodą, — apdovanosiu tave paskutinį, nors mano mintyse anaiptol toks nesi. Štai! — Ji iškėlė mažą krištolinį buteliuką, ir skystis viduje sumirguliavo balta šviesa. — Šitame buteliuke glūdi Earendilo žvaigždės šviesa, sugauta mano baseine. Kuo tamsesnė tamsa, tuo skaisčiau jis šviečia ir galbūt padės tau, kai visos kitos šviesos užges. Prisimink tada Galadrielė ir jos Veidrodį.
Frodas paėmė buteliuką ir, šiam tvykstelėjus, vėl pamatė Galadrielę karališkai nuostabią, bet nebegrėsmingą. Hobitas nusilenkė, nerasdamas žodžių padėkoti.
Valdovai pakilo nuo žolės ir nulydėjo keliautojus į prieplauką. Saulė švietė aukštai danguje, sidabriniu spindesiu nutvieksdama vandens paviršių. Kai viskas buvo paruošta, Būrys vėl susėdo į valtis ir, šaukdami atsisveikinimo žodžius, elfai su ilgomis kartimis atstūmė juos nuo kranto. Saugotojai sėdėjo nejudėdami, leisdami nesmarkiai srovei nešti laivus. Ten, kur Sidabrinukė įteka į Anduiną, pačiame paskutiniame Lorieno kampelyje, stovėjo Lorieno valdovė, Valdovė Galadrielė. Srovė sustiprėjo, ir Lorienas ėmė nykti lyg galingas auksinis laivas, tolstantis nuo Saugotojų į nebegrįžtamą praeitį.
Netrukus šviesi Galadrielės figūrėlė tapo mažyčiu taškeliu, žiežirba šviečiančiu tarp upių delnų. Frodui pasirodė, jog žiežirba staiga plykstelėjo: tai Galadrielė pasistiebė ant pirštų galų ir atsisveikindama iškėlė rankas. Paskui pro vėjo ūžesį pasigirdo tyli, bet neįtikėtinai skambi daina. Dabar Lorieno valdovė dainavo senąja elfų kalba: Frodą žavėjo muzika, bet žodžius jis menkai tesuprato: jie kalbėjo apie dalykus, beveik nežinomus Viduržemyje:
["Ak! Kaip auksas krinta lapai nuo vėjo, taip bėga ir metai! Ilgi metai praėjo prie midaus taurių erdviose Vakarų menėse po mėlynosios Vardos skiautais, nužertais karališkai šventomis žvaigždėmis. Bet kas dabar pripildys taurę man? Juk dabar žvaigždžių karalienių Vardą iš Baltojo Kalno jau nuleido rankas, ir šešėliai paskandino visus laukus, o migloje amžiams pražuvo Kalacirijos briliantai.
Dabar jau visam laikui prarastas Valimaras! Sudie! Galbūt mes dar jį surasim! Galbūt."
Varda buvo karalienė, kurią elfai, gyvenę Viduržemyje, vadino Elbereta.]
Upė staiga pasisuko, krantai išaugo, ir Lorieno šviesa dingo. Frodas daugiau niekada neviešėjo šitame nuostabiame krašte.
Keliautojai plaukė į pietryčius. Saulė, jau atkopusi į pietus, akino ašarų sklidinas jų akis, o Gimlis kūkčiojo nė kiek nesislėpdamas.